Karščiausia naujiena
Iš Sekmingatauta.lt.
Nuo ko prasideda dvasinis atgimimas
Aurimas Guoga, 2010 01 14
Aplink tiek daug emocijų, nepasitenkinimo, pykčių ir tarpusavio kaltinimų. Kartu visuomenė lyg ir pripažįsta, kad visos laimės ir nelaimės priklauso nuo vertybinio pasirinkimo. Bent jau taip, kiek girdžiu, visi aplinkui kalba.
O jei viskas priklauso nuo vertybių pasirinkimo, tai akivaizdu, jog draskymasis ir traukuliai nepadės. Neteisingų vertybių pasirinkimą puikiai galima palyginti su pasiklydėliu. Tarkime, einate sau guviai gražiu miško takeliu ir tikitės, kad netrukus prieisite trobelę, kur galėsite pavalgyti ir prisiglausti. Tačiau kas nutinka, jei iš tiesų pasiklydome?
Pasiklydėlis iš pradžių smagiai žingsniuoja ir galvoja apie sėkmingą kelionės pabaigą. Po kiek laiko į jausmus įsimeta pirmosios nerimo gaidelės. Žygiuotojas stengiasi jas nuvyti (neigimas) ir vienodai spėriai žygiuoja toliau. Dar po kiek laiko nerimo nuvyti jau nebeišeina – tada ima žingsniuoti greitai, nervingai, tikėdamasis kad tai padės greičiau pasiekti kelionės tikslą ir taip nuvyti tą neramų jausmą.
O trobelės kaip nėra, taip nėra. Jėgos pradeda apleisti keliautoją. Žingsnis vėl sulėtėja. Dabar jis neryžtingas, nes šiuo metu nervingai dirba akys – jos neramiai dairosi aplinkui, ieško orientacinių ženklų. Žingsnis vis lėtėja - dabar keliauninkui svarbiau ne toliau nueiti, o suprasti, kur jis atsidūrė.
Galiausiai pasiklydėlis pripažįsta: aš pasiklydau. Ateina skaudus praregėjimo etapas. Ekonomikoje šį etapą vadiname krize. Buitiniame gyvenime – depresija. Kaip pavadinsi – nesugadinsi, o esmė – tai suvokimas, kad tavo vertybinis pasirinkimas nuvedė tave į aklavietę.
Na, o dar toliau, žinote – ilgas ir varginantis kelias atgal, skausmingos teisingesnio kelio paieškos. Keliautojas pavargęs, miške sutemo, tad keliauti jau visai ne juokai. Dažnai ateina juodos mintys, norisi save ir bet ką kitą prakeikti. Šiuo etapu protą valdo iliuzija, kad tokia saviplaka galbūt padės greičiau rasti išeitį.
Na, ir pagaliau paskutinis etapas – tai priverstiniai konstruktyvūs veiksmai. Daugiau save apgaudinėti nebegalima. Miške šalta, pilna laukinių žvėrių, pilvą drąsko alkis. Baimė prapulti verčia sutelkti jėgas. Dabar keliautoją užvaldo išgyvenimo instinktai, jis visas pastangas sutelkė į vieną tikslą.
O jau tada išeitį paprastai randa. Sunki kelionė ir herojiškas nuotykis. Kitos dienos popietę mūsų pasiklydėlis pagaliau iškankintas įžengia į išsvajotą miško trobelę. Jį apspinta susirūpinę šeimininkai. Herojus pasakoja nepaprastus nuotykius, o šie įsitraukę, įsibaiminę ir kartu susižavėję klausosi.
Panašiai elgiasi ir mūsų valdžia (bei piliečiai). Iš pradžių didina mokesčius ir taip užpjauna ekonomiką, kad tik nereikėtų liesti biurokratų ir pensininkų. Kai oro balione garo nebelieka, kai balionas kabina medžių viršūnes – ką padarysi, reikia imtis ir protingesnių veiksmų. Sumažina algas valdininkams (tačiau labiau tiems, kurie dar kažką ir naudingo nuveikdavo), pensijas vargšams senukams. O tie senukai, dėl kurių valdžia iš pradžių taip stengėsi, dabar rengia mitingus, piketus, grasina ją nuversti. Štai tau ir atlygis užtai, kad Kubilius iš pradžių mėgino gelbėti jų pajamas.
Galiausiai tuščias pilvas privers valdžią ir visuomenę daryti tai, ką iš pirmos dienos reikėjo daryti. Krizė – tai bausmė pasiklydusiems vertybių pasaulyje. Todėl mažiausiai konstruktyvūs, o jau tuo labiau piktybiniai elementai turi nukentėti ir nukentės. Jei juos ginsi - būsi pats įtrauktas į sūkurį. Kai netikėliai bus pastatyti į vietą, kaip reikalas pamokyti, krizė pasitrauks. Nebus jai priežasties čia ilgiau lankytis.
Bet grįžkime prie mūsų pasiklydėlio. Taigi, jis tapo herojumi, nes įveikė nepaprastus sunkumus. Tačiau jei būtų turėjęs proto, į tuos sunkumus galėjo ir nepatekti. Reikėjo pasižvalgyti į žemėlapį ir atidžiau stebėti kelio atšakas. Matote, paprastai žmogus yra pasirengęs didelėms aukoms, kad tik nereikėtų mokytis ir racionaliai gyventi. O ypač tai pasakytina apie žmogų, kurio sąmonė smukusi.
Mane tikrai stebina štai kas: per pastaruosius metus pateikiau daugybę argumentų, kad pagrindinė Lietuvos bėda – klaidingas dvasinis orientyras. Mes esame užprogramuoti klaidoms ir nesėkmėms ties pagrindais. Krikščionybė sako, kad žinojimas nesvarbu, svarbiausia yra tyras tikėjimas.
Žinokite, kad jei esate krikščionis ir vertinate kompetenciją bei meistriškumą, tai jūs nusidedate Kristui, nes šis iš jūsų norėjo begalinio tikėjimo (na, ne jis, o tie, kurie praėjus šimtams metų nuo jo mirties interpretavo ko Kristus norėjo). Puikiai žinote, kad „Kristus“ sakė: „jūsų tikėjimas jus išgelbės“. Apie žinojimą nieko nesakė.
Visi aguoga.lt naujienlaiškio prenumeratoriai galėjo būti liudininkais – Katalikų bažnyčia atsisako su manim aptarti krikščioniško mokymo pagrįstumą.
Tad galime judėti prie išvados: krikščionybė – tai sugedęs kompasas. Kuris, beje, visada kaltę verčia naudotojui. Taip ir išprotėti galima. Ar verta stebėtis, kad ne vienas taip ir padaro?
Pirmasis žingsnis į dvasinį atgimimą – tai išrauti iš mūsų kultūros iliuziją, kad gali nežinoti ir kažkaip būti laimingas. Laimingi tie, kurie kompetentingi. Tuos D-vas globoja, tiems krizės nebaisios. Krizės mus pasiekia tik ten, kur nežinome ir nenorime žinoti. Nežinojimas visuomet veda į žlugimą, į nusivylimą, į skausmą, o po to apatiją. Objektyvios tiesos siekimas turi tapti asmeniniu tikslu kiekvienam ir nacionaliniu tikslu visiems. Baikime su tomis drąsios šalies ar karštos širdies vizijomis. Mūsų vizija turi būti tauta, kuri juodai visko mokosi.
