Karščiausia naujiena
Iš Sekmingatauta.lt.
Krikščionybę reikia teisti!
Aurimas Guoga
2010 08 27
Kaip jums patiktų, jei imčiau teigti, kad komunizmas buvo puiki idėja, tik ją piktavališkai iškraipė nedorėliai oportunistai? Pirmasis nedorėlis buvo K. Marksas. Pavyzdžiui, jis teigė, kad serbai ir gretimos tautos yra pernelyg atsilikusios, ir neturi jokių šansų prisivyti civilizuotas tautas. Todėl vienintelis šansas joms „padėti“ – tai padėti joms išnykti.
Nedorėlis oportunistas (taip sovietmečiu vadinome komunistus eretikus) buvo V.I.Leninas. Jis įvedė žiaurią diktatūrą ir niekuomet nerodė pasigailėjimo represuojamiems. Dar didesnis komunizmo idealų iškraipytojas buvo J.Stalinas. Jis „neteisingai“ suprato komunizmo idealus, todėl vietoj darbininkų rojaus įvedė gulagų pragarą. Sako, kad Buharinas ar Trockis būtų geriau. Tik štai V.Suvorovas vienoje iš savo knygų rašė, kad šie „draugai“ buvo už totalų gulagą – visi iki vieno turėjo gyventi gulaguose.
Toliau esame girdėję, kad komunizmo idealus neteisingai suprato Mao, raudonieji kmerai, Fidelis Kastro ar N.Chruščiovas. O V.Brežnevas ir apskritai šalį valdė taip, kad netrukus po jo didžioji galybė subyrėjo. Mums sakoma, kad jiems reikėjo vadovautis labiau „žmogišku“ komunizmu. Tačiau kai M.Gorbačiovas tik pamėgino, viskas kaipmat sugriuvo. Tai koks gi tas komunizmas turėjo būti? Koks gi jo gerasis veidas, kurio atskleisti neleido visi šie piktadariai?
Lygiai tą patį girdime ir apie J.Kristaus bažnyčią. Su kuo tik nepakalbėsi – J.Kristus yra tikroji šviesa, tačiau vėliau sekė daugybė kartų, kurie jo žodžių nesuprato, piktnaudžiavo, iškraipė ir t.t. ir pan. Štai kad ir neseniai vienas prisiekęs krikščionis man pareiškė: „Katalikų bažnyčia – labiausiai nuo Kristaus nutolęs dalykas“.
Pasidairykime aplinkui. Labiausiai ortodoksinis krikščioniškas tikėjimas – graikai ir pravoslavai. Ar jau ši bažnyčia atitinka Kristaus valią? Jei taip, tai gal šiuose kraštuose daugiausia krikščioniškos dvasios? Kaip manote – ar Rusija pripildyta Kristaus žadėtos šviesos ir meilės? Kodėl tuomet ten amžinai siautėja viena už kitą žiauresnės represijos?
Kuo krikščioniška konfesija toliau nuo Naujojo testamento dvasios, tuo ten daugiau tvarkos ir civilizuotumo. Labiausiai nutolusi kryptis – kalvinistai, kuriuos Lietuvoje atstovauja Reformatų bažnyčia. Šie, nepaisydami Kristaus perspėjimo, kad turtuolis turi tiek šansų patekti į dangų kiek kupranugaris perlįsti per adatos skylutę, svarbiausia religine priederme vadina turtėjimą. J.Kalvinas aiškino, kad turtas rodo, jog tas yra Kristaus išrinktasis. Tačiau, nepaisant akivaizdžios erezijos, kalvinizmo dominuojami kraštai kelia viso pasaulio pavydą ir skatina kitus periminėti jų papročius.
Krikščionybė, jei šventai ja tikėsime, žada jums taiką, ramybę, visuotiną meilę ir brolybę. Nesigilindami į tai, iškraipė kas nors jos dieviškąsias tiesas ar ne, pažvelkime, kaip šiuos idealus sekėsi įgyvendinti praktiškai. Pradėsime nuo krikščionių persekiojimų Romos imperijoje. Tikrai retas kuris žino, kad persekiojamieji išties greitai pavirto persekiotojais. Dar iki 320 metų vyko krikščionių persekiojimai, o nuo 386 metų, praėjus vos 6 metams po to, kai krikščionybė buvo paskelbta Romos imperijos religija, prasidėjo pirmieji inkvizicijos siautėjimai. Visai ne viduramžiais, kaip mums teigia oficiali istorija. Apie tai rašo P. Johnsonas knygoje „Krikščionybės istorija“. Vienas skyrius taip išraiškingai ir pavadintas: „Iš kankinių į inkvizitorius (AD 250 -450)“.
Europoje įsigalėjo krikščionybė (600 – 1200m.) Ar pavadintumėte šį laikotarpį Kristaus idealų amžiumi? Ar Europoje stojo dorybė, tiesa ir taika? Šiandieniniai krikščionybės rėmėjai tvirtina, kad tai buvo didžiausių bažnyčios paklydimų laikotarpis. Popiežiai ištvirkavo, kai kurie net pasirašyti nemokėdavo. Europa nugrimzdo į nesiliaujančių karų chaosą. Tvirtų valstybių nebuvo, vyravo brutalios jėgos kultas.
Kodėl mūsų protėviai baltai taip priešinosi krikščionybei, jei ji buvo tokia puiki ir pažangi? Kaip paklydėliai pagonys galėjo priešintis tokiai „šviesai“ du šimtus metų? Žinoma, tais laikais viskas buvo nurašoma piktajai dvasiai, kuri tvirtai užvaldžiusi pagonių sielas. Tačiau šiandien tokie argumentai nebepraeis net labiausiai atsidavusiam krikščioniui.
Kovose dėl „švento tikėjimo“ išskerta 1 milijonas aisčių (J.Trinkūnas, „Senosios lietuvių religijos kelias“). Netrukus po to, kai buvo atrasta Amerika, krikščionys pradėjo skersti Amerikos indėnus, Afrikos negrus ir t.t. Mūsų sąmonė dar kol kas tai sunkiai priima, tačiau užėjus krikščionybei Lietuvoje stojo praktiškai tokia pat vergija, kaip ir indėnams Lotynų Amerikoje. Baudžiava Lietuvoje keistai sutapo su krikšto pradžia.
Krikščionys kariauja kolonijose ir senajame žemyne. 16 – 19 amžiai – tai kruvinų karų ir tarpusavio skerdynių laikai. Tarpusavyje pjaunasi „tikrąjį tikėjimą“ ginantys katalikai su bjaurystėmis protestantais. Hugenotų naktis, Ispanijos – Flandrijos karas, Kromvelio teroras Anglijoje, airių genocidas, nesibaigiantys LDK – Rusijos karai, platūs Napoleono žygiai po Europą. Žudynės, žudynės, žudynės...
20 amžius. Tituluojamas kruviniausiu amžiumi žmonijos istorijoje. Krikščionys pjaunasi neregėto baisumo pasauliniuose karuose. Vienoje pusėje „Got mit uns“, kitoje, pamiršę savo šviesųjį komunizmą, „Chrestos, spasi matušku Rasiju“.
Taip kad ir įvardinti būtų tikrai nepaprasta, kiek gi žmonių pražudė šventojo Kristaus pasekėjai. Tačiau ir šiandien girdime tą patį per tą patį: Kristus geras, tik jo žodžius iškraipė, nesuprato, nesugebėjo sekti jo kilniais priesakais... Sunku ir įsivaizduoti didesnę saviapgaulę.
Tai tas pats, lyg koks irakietis ar afganistanietis jums aiškintų: mūsų Alachas pats teisingausias, tik pas mus baisiai jau daug jo teisingai nesuprantančių... Tačiau faktas kaip blynas – tie musulmonai mūsų dienomis beveik tik tuo ir teužsiima, kad nuolat pjaunasi tarpusavyje. Na, perdedu, žinoma, tačiau šiandien jie perėmė smurto estafetę.
Giliau pasikapsčius po holokausto istoriją ryškėja vaizdas, kurį sunku įvertinti blaiviu protu. Naciai puldami mėtė lapelius, kad dėl visų komunizmo nusikaltimų kalti vien žydai. To pakako, kad liaudis burtųsi į būrius, imtų drūtas lazdas, brautųsi į žydų namus mirtinai talžyti visus iš eilės žydus. Atvejų, kad kas mėgintų juos sutarėti, praktiškai nenustatyta. Tokie būriai siautėjo visoje Lietuvoje kaimo vietovėse. Kai vokiečiai pradėjo rinkti žydus į getus, iš kaimų jiems jau nebebuvo ką vežti – visus užtalžė savanoriai žydšaudžiai (nors dažniau žydtalžiai).
Prisipažinsiu, aš daugiau nei pusę metų „virškinau“ šiuos faktus. Gerai pažystu lietuvišką kaimą. Kaip ne kaip, vaikystėje ten prabėgusios visos mano vasaros, o ir giminių ar šiaip žmonių tikrai nemaža aplankyta. Man buvo baisu suvokti, kad ten prieš keletą dešimtmečių galėjo dėtis tokie dalykai.
Tad turime brėžti negailestingą, tačiau visiškai objektyvią išvadą: kad ir kokia būtų krikščionybės teorija, praktika yra kruvina. Ji kruvina nuosekliai - Kristaus pasekėjai tapo kraugeriškiausia civilizacija per visą žmonijos istoriją.
Jei taip, tuomet mums reikia atsakyti, kas konkrečiai ją tokią padarė? Ir koks čia veikia mechanizmas, kuris visuotinės meilės pažadus paverčia ugnimi besispjaudančiu slibinu? Ar ir šiandien mums dar aktualu? Gal mes rytoj ir vėl galime virsti slibinais siaubūnais?
Pirma, kas gi užkoduota krikščioniškame mokyme, kas verčia jos pasekėjus nuolat griebtis smurto? Jei jau kalbėsime apibendrintai, tai Kristaus mokymas idealizuoja taurią nuskriaustojo kančią. Kristus sako: dirbk, lenk nugarą, ponui nesipriešink (atkišk antrą žandą, jei duos per pirmąjį). Taip pat Kristus laimina skurdžius (anksčiau minėta apie kupranugarį ir adatos skylutę). Kristus sako, kad pinigus reikia atiduoti ponui, nes ten iškaltas jo atvaizdas. (Taip žiūrint, pinigai jūsų kišenėje jums nepriklauso, nes ant banknotų parašyta "Lietuvos bankas"). Vėliau mūsų kunigai baudžiauninkams aiškino, kad šie turi du ponus – žemiškąjį ir dangiškąjį? Kaip manote, kas tas „dangiškasis“?
Žmogui buvo per jėgą brukama, kad išnaudojamas ir beteisis jis yra moraliai pranašesnis už savo ponus. Visoje Lietuvoje pridygo rūpintojėlių – beteisių pavergtųjų, kurie savo kančiomis susitapatindavo su gelbėtoju Kristumi.Tad krikščionių bažnyčia, bent jau rytinėje Europos pusėje, kur nuvo nuoseklesnė savo principams, paskendo beviltiškame išnaudojime. Valstiečiai negalėjo net pagalvoti apie pasipriešinimą – kunigai juos už tai žiauriai plakdavo ir pildavo į burną verdančią alyvą. Nutildžius prieštaraujančius beliko tik viena „nuomonė“ –išnaudojamasis turi nesipriešinti, nuolankiai priimti šio pasaulio neteisybę ir pasikliauti Kristumi, kad po mirties jie su ponu pasikeis vietomis.
Taigi krikščionybė iškėlė bejėgės aukos idealą, jį sutaurino ir paskelbė visų siekiamybe. O dabar pasinaudokime šiuolaikinės psichoterapijos žiniomis ir pažvelkime, kaip tokia būsena veikia žmogaus elgesį ilguoju laikotarpiu. Tam mes pasitelksime Z.Froido atrastą sadomazochistinių santykių dinamiką.
Geriausiai ją atspindi dedovščina, įsigalėjusi sovietinėje ar dabartinėje Rusijos armijoje. Ateina į armiją pirmametis. Jį kaipmat užsipuola, ima tyčiotis ir kankinti antramečiai kareiviai - „seniai“. Vargšas kareivėlis visus metus kenčia patyčias ir yra bejėgis ką nors savo skriaudikams padaryti.
O kas atsitinka, kai jo pirmieji metai baigiasi ir jis pats pavirsta antramečiu „seniu“? Ar jis tada, sutaurintas kančios, pasiryžta ir toliau sekti Kristumi ir broliautis su pirmamečiais? – Ne. Mes puikiai žinome, kad psichologija veikia ne taip. Kančių prispaustas krikščionis, jei tik jam leisi progą atsigriebti, galvos taip: aš kentėjau – tegu dabar jis kenčia! Virsta pabaisa siaubūnu, ir ima sėti smurtą visiškai nebegalvodamas, ar jo veiksmai atitinka Kristaus valią ar ne.
Nuosekliam krikščioniui, kaip matote, tik duok ant ko atsigriebti. Sukauptas pyktis ir apmaudas nesitveria viduje. Žmogus mesis kur tik jam parodysi – kad tik galėtų užmušti ar pritalžyti kitą. Todėl viskas čia sutampa – nuoseklus krikščionis, praktikuojantis katalikas, visai gali būti ir uoliu budeliu. Nejau maža mūsų istorijoje tokių atvejų?
Taigi išsiaiškinome mechanizmą, dėl to nuoseklus krikščionis virsta slibinu siaubūnu. Dar mums liko išsiaiškinti, ar krikščioniškas tikėjimas gali būti „ištiesintas“? Gal jame yra kažkokių giliai paslėptų erezijų, kurias pašalinus atstatytume gerą Kristaus vardą?
Jei mėgintume tai padaryti ,turėtume visų pirma paaukoti Katalikų bažnyčią. Jau pats katalikų (gr. catolicus reikšia bendras) suponuoja dvasinę prievartą. Štai „didysis humanistas“ šv. Augustinas, padėjęs pamatus katalikiškai teologijai, tvirtino, kad smurtas yra neatsiejama krikščioniško gyvenimo dalis. Jis savo darbuose ypač dažnai vartojo žodį „disciplina“. Jo žodyne tai reiškė apginti Kristaus tikėjimą nuo priešų ir eretikų. Kristaus karalystė bus pastatyta tuomet, kai visi bus pajungti jo valiai. Štai ką iš tiesų reiškia tas „catolicus“!
Štai ką rašo apie šv. Augustiną Paulas Johnsonas savo knygoje „The History of Christianity“, p. 116: „...jis tvirtino, kad jėgos panaudojimas pageidaujamas siekiant krikščionių vienybės. Visiškas paklusnumas vadovybei buvo reikalingas, veiksmingas ir visiškai pateisinamas“ Augustinas teigė, kad „baimė mus verčia įvertinti tiesą. Baimė patirti skausmą verčia paklydėlius išsigąsti savo nežinojimo“. Tai jis parašė 422 metais, kai Romos imperija dar buvo gyva, tačiau inkvizitoriai jau darbavosi iš peties. Primenu, kad ir šiandien šį asmenį bažnyčia vadina šventuoju Augustinu, didžiuoju humanistu.
Taigi krikščioniškoje doktrinoje, ankstyvoje jos stadijoje, buvo padėtas pamatas dvasinei prievartai. Primenu, kad dar turės praeiti šimtmečiai iki bažnyčios pirmojo skilimo, tad dvasinė prievarta įsismelkė į šios civilizacijos sąmonę. Tai paaiškina, kodėl dar ir šiandien Europoje ar Vakaruose daug kam atrodo visai patrauklu jėga primetinėti savo nuomonę kitiems.
Nors K.Marksas ar V.Leninas ir nelaikė savęs tikinčiais, tačiau į dvasinę prievartą nespjovė. Jiems buvo mieli šūkiai apie tai, kad buržujus iškelsime ant šakių ir įsigalės darbininkų rojus. Vokietijoje prievarta buvo pateisinta ne klasiniu, o nacionaliniu pagrindu. Nuskriausti, užguiti „arijai“ taip pat imasi inkvizicinių priemonių, kad sukurtų žemėje rojų.
Taigi matote, kad ateistinės 20 amžiaus utopijos ne tokios jau tolimos krikščionybei, kaip to norėtų jų autoriai. Turime suvokti, kad nepakanka tik pasakyti, kad nesi tikintis, jog Kristaus mokymo dvasia ir tradicija tave paliktų. Mes esame krikščioniškos civilizacijos produktai, ir didelė dalis mūsų krikščioniškos mąstysenos lieka neįsisąmoninta. Tam turi sąmoningai pažinti krikščionybę ir jos veikimo mechanizmus.
Kaip pasakė rusų disidentas V.Bukovskis, [[1]] mėginimas kitam jėga primesti savo nuomonę turi būti paskelbtas nusikaltimu. Tai nereiškia, kad ankstesni mėginimai tai daryti nebuvo nusikaltimai. Buvo, ir dėl jų buvo pralietos upės kraujo. Nes šis tvirtinimas atitinka dvasinę tikrovę. O jei atitinką dvasinę tikrovę, vadinasi, atitinka ir D-vo valią.
Kuo gi visa tai daro tūkstantmetę krikščionybės tradiciją? – Tai žiauri, nusikalstama ideologija. Ji pražudė nesuskaičiuojamą galybę žmonių, ji 20 amžiuje įtakojo du siaubingus totalitarinius režimus (iš tiesų tai daugiau, tik du iš jų buvo nesuvokiamas blogis). Ji pavertė daugybę žmonių kartų nuolankiais vergais ir kraugeriškai siaubūnais. Ji sulaužė nesusikaičiuojamus likimus. Ji beveik visada priešinosi tiesai ir žmogiškumui. Tačiau ji ir šiandien gražiai jums šypsosi, prašydama atleisti už viduramžių inkviziciją ir kviesdama sekti Kristaus keliu.
Atsigręžkime į dabartį. Kodėl mūsų gyventojai neatlieka savo pilietinių pareigų? Kodėl jie nesidomi tiesa? Kodėl juos traukia paskalos ir jusliniai malonumai, o ne apsitvarkyti savo valstybėje? Kodėl šiuolaikinis žmogus toks primityvus, jog niekaip nenori suprasti elementarios tiesos – koks esi, toks ir tavo gyvenimas.
Kaip visi gerai žinome, yra dvi visuomenėje populiarios Lietuvos bėdas aiškinančios teorijos:
1. Kalta valdžia.
2. Kalta išorinė, globalistinė valdžia, valdanti mūsų visuomenę manipuliuodama informacija.
Žodžiu, liaudis renkasi viena iš dviejų – kalta arba vidinė, arba išorinė valdžia. Visi, kas ne valdžioje, dėl apgailėtinos Lietuvos padėties niekaip nėra atsakingi. Kaip manote, ar ši padėtis kaip nors susijusi su krikščionybe? Nors dauguma Lietuvos gyventojų katalikai yra tik formaliai, nemaža dalis visuomenės priešiškai nusistačiusi bažnyčios atžvilgiu, tačiau ją vis dar tvirtai valdo krikščioniškas mentalitetas. Toks žmogus, kaip matote, ir vėl renkasi tauraus rūpintojėlio vaidmenį. Jis nuskriaustas teisusis. Taip visuomenė kaupia pyktį eiliniam smurto proveržiui.
Todėl pas mus taip įprasta ieškoti atpirkimo ožių. Dėl mūsų bėdų būdavo kalti žydai, rusai, šiais laikais gėjai ar dar kas nors. Anksčiau, kai valdantieji leisdavo liaudžiai kur nors nuleisti garą – pakariauti ar gaudyti raganas – šie savo pyktį išliedavo į išorę. Šiais laikais tai padaryti sudėtingiau, todėl taip dažnai žmogus imasi saviagresijos – nusigeria, muša savo žmoną ir vaikus, prasiskolina, o ir savižudybių išties nevengiame. Tikriausiai žinote, kad pagal vaikų smurtingumą mokykloje esame pirmoje vietoje Europoje.
Šiuo metu visuomenė mazochistinėje padėtyje. Ar kas nors užimą sadistinę? Kaip manote, ar nebaudžiami valdininkai, net ir tautos išmirimo akivaizdoje grobstantys biudžetą, blokuojantys pilietines iniciatyvas, bet kokia kaina besistengiantys išlaikyti status quo – ar jie nėra tikrieji visuomenės kankintojai? Kaip taikliai yra pastebėjęs O. Lapinas: "kuo daugiau biurokratijos - tuo daugiau sadizmo".
Taip kad šis sado – mazo tęsiasi, ir tęsis tol, kol neįsisąmoninsime ir nenutrauksime nesveikų mąstymo kompleksų. Sadomazochistinis mąstymo kompleksas puikiai gali būti pavadintas ir krikščioniškuoju mąstymo kompleksu.
Tad kodėl mūsų visuomenė tokia akla teisingai informacijai? Kodėl šio straipsnio neįmanoma paskelbti spaudoje? Nes tiesa užkrauna atsakomybę. Ji kaip sankaba automobilyje – verčia žmones žmoniškai elgtis. Krikščionybės kompleksas to nereikalauja – pakanka virkauti, gniaužyti rankas, ir gali sau manyti, kad esi tauriausias iš visų. Štai kodėl kuo visuomenei informacija aktualesnė, tuo mažiau norinčių ją sužinoti. Masės nedvejodamos renkasi gyventi iliuzijoje.
Krikščionybė, kaip patys puikiai matote, skatina tai, ką visi iškilūs filosofai laiko visų nuodėmių nuodėme – apsileidimą. Ji ne tik neskatina, bet ir ragina žmogų nespręsti svarbiausių savo gyvenimo problemų (ką jau bekalbėti apie visuomenines). Pavyzdžiui, krikščionybė, bent jau katalikybė, niekuomet jus nepakvies sukilti prieš didesnius mokesčius. Savo problemų nesprendžiantis žmogus darosi abuojus, jo širdis pasidengia storu abejingumo artimo skausmui sluoksniu. Štai kad ir nesenai spaudos aprašytas atvejis – dviejų vaikų mama neteko buto. Valstybė tokioje padėtyje ją parėmė ... 149 litais. Krikščioniška? Neskubėkite. Iš tiesų tai krikščioniška. Niekuomet tos išgarsintos savitarpio meilės čia ir nebuvo... Čia gyveno ir gyvena kito skausmui abejingi, tik savimi susirūpinę savanaudžiai. Jie ne padės nuskriaustajam, o greičiau jau juo pasinaudos ar ims kankinti.
Krikščionybė, mano įsitikinimu, didžiausia dalimi atsakinga už netvarką šalyje ir už vis didėjančią emigraciją. Kadangi krikščionybė skatina apsileisti ir nukreipia dėl to atsirandančią kaltę kitur, mes nesirūpiname savo šalimi. Tiek kraujo išlieta, kad atgautume laisvę! Ką mes darome ją atgavę? Joks pilietis nejaučia pareigos pasirūpinti Lietuva. Jis tik kaltina valdžią ir dejuoja, kad Lietuva jam nepakankamai duoda. Taip Lietuva tapo bešeimininkiu turtu. O kas nutinka, kai šeimininkas nesirūpina savo turtu? Tada ateina valdžia ir turtą konfiskuoja. Iš mūsų yra konfiskuojama mūsų šalis. Nenorėjome rūpintis savo Tėvyne, būti joje šeimininkai – gerai, būsite juodnugariai svetimoje.
Ką gi mes turėtume su krikščionybe daryti? Vėlgi, kaip rašo V.Bukovskis [[2]], kadangi neįvyko komunizmo teismas XX amžiaus pabaigoje, šiandien žmonijos laisvei ir vėl grasina nauja utopija – politinis korektiškumas. Nuo savęs pridėčiau, kad paskutinių Romos imperijos dienų istorija rodo, kad moralinis smukimas prišaukia religinę tironiją. Jei pasikartos Romos istorija, mums gali tekti 1000 metų kentėti šariato žiaurumus [3].
Krikščionybę, jei norime iš jos išsivaduoti, turime giliai pažinti ir nedviprasmiškai nuo jos atsiriboti. Visa tai, ką čia parašiau ir jums parodžiau, tik tik nedidelė pradžia. Esu įsitikinęs, kad krikščionybės nusikaltimų esame kur kas daugiau, ir šiandien mes dar nesame pajėgūs įvertinti viso krikščionybės poveikio mūsų gyvenimui. O galbūt aš neteisus, ir krikščionybė iš tiesų gali pasiteisinti? Gal. Reikėtų jai suteikti ir tokią galimybę. Mums reikalingas sąžiningas teismo procesas, kuriame ši ideologija būtų detaliai išnagrinėta ir žmonija padarytų reikiamas išvadas. Taip vyksta dvasinis apsivalymas. Apsivalymas – tai ne kas kita, kaip ryžtingas atsiribojimas nuo praeities klaidų. Jei to nepadarysime, totalitarinė šios tradicijos šmėkla sugrįš vis naujais pavidalais. Ji mus persekios tol, kol nepasimokysime, neatgailausime ir giliai viduje netapsime kitokie. Linkiu drąsos kuo greičiau tai padaryti, nes kito kelio išsilaisvinti nėra.
PS Pasaulyje jau seniai vyksta krikščionybės nusikaltimų tyrinėjimai. Daugiau apie tai galite sužinoti Jesus Never Existed [4], garsiausias krikščionybės nusikaltimų tyrinėtojas Karlheinz Deschner [5], parašęs "The Criminal History of Christianity", dar galėčiau rekomenduoti "Crimes of Christianity" [6], na, o panaršę, neabejoju, rasite nesuskaičiuojamą daugybę informacijos šia tema.
