5 uždaviniai naujo tūkstantmečio pradžiai
Iš Sekmingatauta.lt.
Lietuva pasitinka savo antrąjį tūkstantmetį. Pakili nuotaika, atgijusi tautos vienybė, sąjūdžio dvasia.... Nusikratome susiskaldymo, abejingumo ir bejėgiškumo kerpes, norime būti visaverčiai savo tautos atstovai. Tūkstantmečio minėjimo iškilmėse skamba sveikinimo žodžiai ir palinkėjimai.
Deja vu. Lietuva savo nuotaikomis sugrįžo į 1988-uosius. Išgyvename dvasinį pakilimą ir, norisi tikėti, dvasinį atgimimą. Netikėtai sugrįžo žmonių noras eiti į mitingus, mojuoti vėliavomis, didžiuotis savo tapatybe. Atkreipkite dėmesį, kaip greitai viskas pasikeitė. Tai puikiausias atsakas tiems, kurie primygtinai tiki, kad žmonių įpročiai labai lėtai keičiasi. Matome, kad visuomenė ilgai bręsta pokyčiams, tačiau kai pokyčiai įvyksta, jie įvyksta staiga.
Visuomenės nuotaikos vystosi ciklais. Dar nepriklausomybės pradžioje psichologas Zenonas Streikus, vėliau tapęs Druskininkų meru, pasakojo, kad didžiules euforijas keičia visuotinis pesimizmas. Kuo didesnis visuotinių nuotaikų pakilimas, tuo staigesnis ir gilesnis kritimas. Tai mums reikia žinoti iš karto: kuo labiau persiimsime entuziazmu dabar, tuo į gilesnę duobę krisime po kelerių metų.
Tačiau svarbiausias rūpestis šiuo metu man yra kaip išvengti Sąjūdžio laikotarpio klaidų. Tuomet mitinguose skambėjo dar ne toks entuziazmas ir dar didesni lūkesčiai. Mūsų vadovai reiškė viltį, kad, tapus laisviems, greitai susikursime sau puikią valstybę (o apie tai, kad reikia kurti ir kitokią visuomenę, net nebuvo jokios kalbos, nes vieni kitiems tuo metu atrodėme beveik idealūs). Tad šiuo metu mums svarbiausia nepasiduoti perdėtai euforijai (štai pradedu veikti kaip aušiklis), o pasirūpinti, kad gražūs lūkesčiai virstų kasdieniais planais.
Katalikiška pasaulėžiūra mus mokė, kad svarbiausia taurūs noriai, o visa kita ateis savaime. Deja, tai netiesa. Sėkmė aplanko darbščius ir išmanančius. Tiksliau pasakius, išmanančius ir darbščius.
Tad Lietuva turi ne tik idealizuoti, bet ir išmokti Sąjūdžio laikų pamokas. Tada Lietuvai pristigo dvasinės brandos (dvasinė branda yra gebėjimas vadovautis savo idealais ir vertybėmis). Visus pilietinius rūpesčius, kaip buvome pratę, palikome valdžiai, ir dar laukėme, kad ji ir mumis asmeniškai rūpintųsi. Matėme, kuo toks požiūris baigiasi. Tad dabar, pradėdami naują tūkstantmetį, turime galimybę ištaisyti pastarojo meto klaidas ir dar kartą pamėginti sukurti tokią visuomenę, dėl kurios Laisvės gynėjai aukojo savo gyvybes nepriklausomybės aušroje.
Štai 5 uždaviniai artimiausiai ateičiai, kuriuos išsprendę pasiektume Lietuvos suklestėjimo ir sukurtume pažangią valstybę:
1. Dvasinės tradicijos atkūrimas ir modernizavimas
Lietuva neturi patikimos dvasinės tradicijos. Lietuviai nėra iki galo apmąstę ir išsigryninę, kaip reikėtų vertinti esminius egzistencinius reiškinius, tokius kaip šeima, darbas, tautybė, mirtis ir pan. Tai svarbiausi klausimai. Jie sudaro pamatą, ant kurio stovi visas kiekvieno žmogaus gyvenimas. Kuo aukštesnis dvasinis išprusimas, tuo tiksliau žmogus žino atsakymus į svarbiausius klausimus. Kai šie atsakymai teisingi, žmogaus gyvenimas klostosi, jis tinkamai orientuojasi būtyje, gali iš gyvenimo gauti to, ko nori.
2. Svarbiausias problemas spręsti švietimo būdu.
Esame instinktyviai linkę neigiamus reiškinius mėginti likviduoti reglamentavimo būdu. Pavyzdžiui, plintant narkomanijai, kurti naujas taisykles ir draudimus. Tačiau dvasinės problemos taip nesisprendžia. Net jei kada nors ir pavyksta pažaboti įstatymais, ta nauda paprastai būna trumpalaikė, o bėda išlenda naujomis formomis. Problemos pašalinamos švietimu. Žmonės, jei geba dvasiškai susiorientuoti, bus moraliai atsparūs, taisyklių ir draudimų reikės mažiau. Švietimas turi būti ne mokytojų ar socialinių darbuotojų, o visos tautos reikalas. Turime pamokyti savo artimą, ar bent jau pamėginti tai padaryti kai atsiranda tinkama proga. Puikiai žinome, kad vos pradėjusį judėti traukinį galima be vargo sustabdyti, o įsibėgėjusį – reikia milžiniškų pastangų.
3. Apsispręsti dėl kertinių blogybių šaltinių
Jei organizmas serga, tai tam yra priežastis. Gydymas yra efektyvus tuomet, kai teisingai diagnozuojamas negalavimo šaltinis. Mums reikia atlikti savo bėdų diagnostiką ir teisingai nustatyti blogybių šaknį. Pradžiai norėčiau paminėti, kad blogis, kai nesame dvasiškai budrūs ir atsparūs, visuomet siekia prisistatyti mūsų geriausiu draugu. Štai mūsų valstybinės institucijos, kurios pagal paskirtį lyg ir turėtų stiprinti valstybę, dažnai tampa jos didžiausia piktžaizde. Biurokratai labai vertina tai, kad jų darbas stabilus, už praktiškai bet kokias klaidas ar piktnaudžiavimus niekas jų neatleidžia iš darbo ir nenubaudžia. Tačiau yra ir kita tokio privalumo pusė. Stagnacija, dvasinis apmirimas, nematoma jokios prasmės. Gyvenimas valdiškose įstaigose nepratusiam kelia šleikštulį, nes ten dvasiškai marinamas žmogus. Jei netinkami žmonės būtų atleidžiami, perspektyvūs kaipmat atsigautų ir dirbtų su entuziazmu. Jei pasiektume, kad kas metai ar du valdininkai turėtų automatiškai atsistatydinti, ir tik pagal jų naudingumo koeficientą būtų sprendžiama dėl jų tolesnio buvimo pareigose, tai išvalytų mūsų valdiškas įstaigas.
4. Įvesti tvarką žiniasklaidoje
Viena didžiausių klaidų, kurią padarėme nuo nepriklausomybės pradžios – tai prilyginome žiniasklaidą eiliniam verslui. Tačiau žiniasklaida, leidyba, kultūra kuria dvasinį produktą, kuriuo gyva visuomenė. Žiniasklaida, palikta pati sau tvarkytis, netrukus susiduria su spaudimu platinti netikras vertybes. Norėdama sudurti galus, ji turi platinti „informaciją“, už kurią dauguma moka. Prasideda bulvarai ir sensacijos, kurios vis grubiau pažeidžia kalbos dėsnius. Žiniasklaida virsta ne tiesos skleidėja, o platina iškreiptas vertybes (antivertybes). Kitas dalykas – alkana žiniasklaida nesunku manipuliuoti. Kai visi gyvena puspadžiu ir be paramos gali numirti, atsiranda galimybė su pakankamai nedideliais pinigais manipuliuoti žiniasklaidos turiniu. Tad nors pas mus žiniasklaida lyg ir laisva, ji labai pažeidžiama dėl aukščiau paminėtos priežasties. Štai kad ir dėl gėjų „teisių“ – pamėginkite paprieštarauti, pažiūrėsime, ar tikrai žiniasklaida objektyviai atspindi visas nuomones. Mūsų žiniasklaida nėra laisva - ji turi per daug problemų, ir jai reikia visuomenės paramos.
5. Ugdyti kūrybingumą
Lietuva niekuomet neturėjo kūrybingumo tradicijos. Istorija lėmė, kad labiau esame pratę darbuotis rankomis, o ne smegenimis. Ištikus bėdai žmonės instinktyviai pradeda sprendimų ieškoti raumenimis, t.y. daro daugiau to paties, ką darė anksčiau. Tačiau klesti tik kūrybingos visuomenės. Tokiose vienas žmogus dažnai gali sukurti daugiau vertės nei tūkstančiai kitų. Pavyzdžiui, žmogus, pasiekęs, kad žalioji energija taptų pigesnė nei tradicinė, bus tikras pasaulio herojus. Jis suteiks darbų šimtams tūkstančių žmonių. Tiek atsakymai į krizę, tiek ir ilgalaikio klestėjimo šalyje reikalai priklauso nuo to, kaip elgsimės su kūrybiniu mūsų tautos elementu. Šiuo metu jis nevertinamas ir apleistas. O jis neabejotinai pats perspektyviausias. Kūrybingumą galima ugdyti. Tiek vaikų, tiek darbo vietose, tiek valstybiniame sektoriuje. Net ir dvasingumo srityje reikia kūrybingumo. Apie tai, kaip ugdyti kūrybingas asmenybes, esu rašęs straipsnyje Jei norime pirmauti, turime pirmauti idėjomis.
Nuo mūsų dvasinio gyvenimo kokybės priklausys mūsų ateitis. Žinau, kad būti dvasingu, vadovautis savo tikrosiomis vertybėmis yra sudėtinga, tačiau pasipriešinimas kaip tik ir yra maistas, kuris reikalingas žmogaus dvasiniam atsparumui. Todėl drąsiai pasirinkite savo pilietinius tikslus ir skirkite dalį savo gyvenimo šiai misijai. Svarbu suprasti, kad sunkumai, kuriuos savanoriškai sau prisiimsite, suteiks jūsų gyvenimui prasmės ir pilnatvės. Kaip ir nepriklausomybės aušros laikotarpiu, pilietinės nuotaikos šauna į viršų, ekonomika slenka žemyn, mūsų laukia ilgalaikės permainos. Pasimokykime ir iš antro karto išlaikykime Lietuvos sėkmės egzaminą.
