Ateities biurokratijos vizija
Iš Sekmingatauta.lt.
Ateities biurokratijos vizija
Aurimas Guoga
2010 06 10
Prezidentės metinis pranešimas drąsina kovotojus su biurokratų savivale. Aiškiai juntamas spaudimas padaryti gerokai daugiau. Prezidentė reiškia didelį nusivylimą, kad praėjusiais metais nepasodintas nė vienas už kyšininkavimą nuteistas pareigūnas. Tačiau komentatoriai pasigenda konkretumo – o ką gi konkrečiai siūlo daryti prezidentė?
Šioje vietoje trinu rankas – gerų idėjų politikams ir visuomenininkams visada prigalvos vizionieriai. Mūsų bėda, bent jau iki šiol, buvo ta, kad atsakingi asmenys mūsų neklausydavo. Dabar turiu daug vilties, kad bus kitaip – jei esate susipažinę su STI, tuomet negalėsite nepastebėti, kad prezidentės pasisakymas glaudžiai atitinka STI idėjas, ypač kiek tai susiję su visuomeninio gyvenimo reforma.
Tad laikas nubrėžti viziją, kaip turės atrodyti ateities biurokratinė tarnyba. Prieš tai padarydamas, dar norėčiau pasidalinti savo mintimis, kodėl ši vizija turėtų būti gana lengvai įgyvendinta. Šiuo metu susidarė visos sąlygos radikaliai valstybės tarnybos reformai.
1. Biurokratijos sektorius – tai išlikusi komunizmo oazė. Pasigilinkime į procesus, vykstančius valdiškose įstaigose, ir pamatysime, kad ten išliko sovietinis komunizmas. Tas pats neatsakingumas, interesantas turi žemintis valdininkui, biurokratijos pasiskirstymas į eilinius beteisius vykdytojus ir nežabotus korumpuotus viršininkus.
2. Nei visuomenė, nei valstybė daugiau nebegali atlaikyti valdžios sektoriaus, veikiančio komunistinės sistemos principais. Biurokratai visuomet pasiekia priešingų rezultatų numatytiesiems, jie nieko negali atlikti už protingą kainą ir per protingą laiką. Nuolatiniai skandalai tik ir rodo, kad jiems įdomu vien vogti ir švaistyti. Tokios valdymo sistemos visuomenė daugiau nepajėgi toleruoti ir išlaikyti – tam neturime nei finansinių resursų, o ir mūsų kantrybės taurė jau išseko. Šiuolaikiniame pasaulyje esama sistema atgyveno. Ją pakeisti – tai mūsų istorinė būtinybė.
3. Biurokratija nenori būti niekinama. Neišvengiama gyvenimo komunistinėje terpėje pasekmė – panieka. Komunizmo statytojas niekina savo viršininką, niekina šalies lyderius, niekina bendradarbius, kitos įstaigos kolegas. Tačiau nemažiau jis niekina ir pats save. Komunistinės sistemos atstovas renkasi saugumą vietoj iššūkių, o tai baigiasi savinieka. Valdininkai bus pasirengę daug paaukoti, kad išvengtų šio slegiančio jausmo.
4. Dauguma valdininkų – taip pat beteisiai sistemos vergai. Pastaruoju metu konsultuojuosi su valdininkais apie tai, kaip įveikti biurokratijos įsigalėjimą. Mano dideliam nustebimui, jie noriai bendradarbiauja ir mielai prisidės prie senos sistemos išmontavimo. Kaip supratau, biurokratinėse įstaigose dažniausiai įsigalėję piktybiniai viršininkai, kurių negali pakęsti jų valdiniai. Pastarieji kenčia ir kankinasi kaip ir visa visuomenė. Todėl atėjus laikui jie noriai pereis į visuomenės pusę. Šiems žmonėms netgi priimtina, kad jie neteks darbo saugumo – jie taip pat nori būti pilnaverčiai žmonės ir savo darbe realizuoti savo žmoniškąsias galimybes.
5. Biurokratijos įstaigai stinga vizijos. Kaip man pasakoja biurokratai, dažniausia valdiškos įstaigos neefektyvumo priežastis – tarnautojų baimė. Visi bijo suklysti, todėl renkasi saugiausią kelią. Mes neturėsime geros biurokratijos, jei neužsiimsime tarnautojų švietimu ir vertybiniu orientavimu.
Tad pirmiausia mums reikia išsiaiškinti, ką mūsų ateities biurokratija turi daryti kitaip. Pirmiausia apie tai, ko ji turi atsisakyti.
1. Valdininkų neatsakingumo. Darbas, pareigos be atsakomybės prieštarauja sveikai logikai, teisingumo principui ir žmogiškąjai prigimčiai. Kai žmogus siekia atsikratyti atsakomybės, jis elgiasi vaikiškai. Suaugęs, subrendęs žmogus iššūkius ir atsakomybę priima, nes atsakomybė išlaisvina. Tas, kuris bus atsakingas už savo darbą, galės jį padaryti gerai ir džiaugtis jo rezultatais. Tokio žmogaus asmeniniai įgūdžiai ir savigarba šaus į viršų. Jis jausis gyvenantis tikrą visavertį gyvenimą.
2. Darbo saugumo. Tai susiję su neatsakingumu. Jei mane maitins nesvarbu kaip elgsiuos, tai tokiam vaikui tikrai nebus paskatų augti kaip asmenybei. Valstybė neturėtų konservuoti savo darbuotojų žmogiškojo augimo. Tikrasis gyvenimas kaip tik ir yra dvasinis augimas. Darbo saugumas šį augimą stabdo. Todėl žmogus valdiškoje įstaigoje netenka būtinų gebėjimų savimi pasirūpinti. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis konservuojamas žmogus labiau už viską bijo netekti savo saugaus darbo, todėl bus pasirengęs kokioms tik nori aukoms, kad tik nereikėtų eiti į gatvę ir pasirūpinti savimi normalioje aplinkoje.
3. Nebaudžiamumo. Net ir mane konsultuojantys biurokratai paniekinamai atsiliepia apie nuobaudas jų sistemoje. Jei jie kuo nors prasižengia, prasideda tarnybiniai patikrinimai, kurie paprastai blogiausiai baigiasi įspėjimais ar pastabomis. Jei nori neskirti premijos, tuomet viršininkui teks paplušėti iš peties – turės atlikti krūvą patikrinimų, atlaikyti prisidirbusio valdininko skundus ir, jei pasiseks, šis metų pabaigoje neteks savo premijos – kokių 1000 litų. Štai šis nebaudžiamumas ir yra svarbiausia mūsų nacionalinė nelaimė. Mūsų mentalitete „atleisti“ ir „nenubausti“ yra viena ir tas pat. Tačiau jei nusikaltėlį paleisi nenubaustą, tuomet skatini naujus nusikaltimus. Todėl kiekvienas prasižengimas turi būti nubaustas.
Na o dabar, kai aptikome svarbiausias bėdas ir nustatėme, ką norime panaikinti, pažvelkime, ką norėtume sukurti ir kokiais būdais galėtume tai padaryti.
Biurokratinėje įstaigoje įtvirtinti aiškų ir paprastą asmeninės atsakomybės principą. Ateities biurokratija turėtų veikti taip: kai būsimasis valdininkas ateina įsidarbinti į darbą, jam yra pateikiamas darbo kontraktas. Šiame kontrakte turi būti apibrėžta, ką, kaip ir per kokį laiką jis turi padaryti. Kitoje kontrakto pusėje – jo alga, socialinės garantijos, priedai ir visa kita, kas motyvuotų žmogų produktyviam darbui.
Toliau tai jau būtų asmeninis to valdininko rūpestis įsitikinti, kad jis sąžiningai vykdo sutarto kontrakto sąlygas. Jei jis savo įsipareigojimus įvykdo – keliamas jo kaip biurokrato laipsnis, mokama didesnė alga, jis įgyja teisę užimti aukštesnes pareigas.
Jei neįvykdo – tuomet trumpai aiškinamės kodėl. Jei neįvykdė ir dėl to nesuko sau galvos – nėra parašytų raštų, kad jam reikia pagalbos, papildomų įgaliojimų, ar dėl pasikeitusios situacijos jam reikėtų perskirstyti užduotis – jei neįvykdė ir nerodė iniciatyvos įvykdyti, tuomet šį valdininką be ilgų šnekų ir be išeitinių išmetame į gatvę.
Jei neįvykdė dėl pateisinamų priežasčių – norėjo įvykdyti, stengėsi, bet aplinkybės neleido. Pavyzdžiui, viršininkas nesuteikė reikiamų priemonių darbui atlikti. Tokiu atveju, aišku, tą darbuotoją paliekame ramybėje ir atliekame tyrimą, kas jį trukdė ir gaišino. Nustatę vilkintoją ar kenkėją šveičiame jį be kalbų iš tarnybos, apie tai įrašydami atitinkamą įrašą valstybės tarnautojų registre.
Šie darbo kontraktai (sąmoningai nerašau sutartys, kad pabrėžčiau jų kitokį pobūdį) turi būti terminuoti. Geriausia, jei būtų pasirašomi metams. Metų pabaigoje, kaip ir verslo įmonėje – dalykinis pokalbis su viršininku, kurio metu aptariama, ką darbuotojas įvykdė ir ko neįvykdė. Vienas iš svarbesnių kriterijų – įstaigos klientų atsiliepimai apie darbą (jei tai leidimus, pažymas išduodanti įstaiga).
Šio pokalbio metu nustatoma, kokia dalimi kontraktas įvykdytas, kiek asmuo buvo naudingas įstaigai ir jos interesantams. Svarbiausias dėmesys yra teikiamas konkretiems rezultatams - kiek įgyvendinta iš to, kas buvo numatyta? Ar nėra skundų? Ar asmuo dėjo pastangas pašalinti kliūtis savo darbą atlikti geriau? Ar pateikė racionalių pasiūlymų? Ar padėjo bendradarbiams? Visa tai įvertinęs viršininkas rašo išvadą, pagal kurią darbuotoją paskatina, palieka kaip yra, arba atleidžia iš darbo. O jei reikia, ir atiduoda reikalą teisėsaugai, kuri taip pat be didesnių ceremonijų paskiria nusikaltėliui teisingą bausmę.
Kaip matote, keičiasi svarbiausias dalykas – jei asmuo nori dirbti, jis asmeniškai bus atsakingas už tai, kad savo užduotis įvykdytų. Jei, pavyzdžiui, tam tikri įstatymai jam trukdo atlikti savo darbą, jo atsakomybė yra inicijuoti atitinkamus pakitimus. Jei jis mėgins versti atsakomybę kitiems – šveisti iš darbo be jokių dvejonių.
Aišku, viršininko išvadas apie metinį pokalbį tarnautojas turi teisę apskųsti. Tada specialiai sudaryta komisija, į kurią įeitų tos įstaigos atstovai, valstybės kontrolieriai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, priimtų sprendimą. Jei viršininkas iš tiesų mėgino piktnaudžiauti savo padėtimi, tuomet ši komisija priimtų nutarimą atleisti viršininką. Nauja tai, kad atleidimas būtų dažna, ir plačiai taikoma nuobaudos forma. . Ateities valdininko darbo vietą menkai kas gina.
Antra. Valstybės tarnyboje negali likti kokių tai nuobaudų taikymo galiojimo terminų. Už aplaidumą ir kenkėjišką veiklą asmeniui turi būti teikiami ieškiniai, nesvarbu, ar jis dar dirba, ar jau pašalintas. Jei yra įrodoma, kad asmuo sąmoningai padarė žalos, jis turi už tai atlyginti net jei tektų dirbti visą likusį gyvenimą. Duokime tokiam asmeniui didesnį atlyginimą – tegu apdraudžia savo civilinę atsakomybę. Tada tegu jis su draudiku aiškinasi, tyčia ar netyčia jis pridarė valstybei žalos.
Ypač svarbu, kad nusikaltėlis valstybės tarnyboje daugiau niekada neišvengtų atsakomybės. Jei jie bus persekiojami neribotą laiką, jei teisingumo persekiojimas bus kokybiškas, valstybinėse įstaigose greitai dings potraukis piktnaudžiauti, kenkti ar kitaip nusikalsti.
Savo ruožtu visuomenė turėtų priimti ir sutikti, kad gerai dirbančiam valdininkui priklauso ir geras atlyginimas. Jie netenka darbo saugumo, bet kada juos gali švystelėti į gatvę. Netgi lengviau, nei privačiame sektoriuje. Tai turi būti kompensuojama didesniu atlygiu, didesne visuomenės pagarba. Valdininkai, kaip ir visi kiti žmonės, kuria savo ateitį savo pačių išmone ir pastangomis. Jie dirba kitiems ypač svarbioje srityje, todėl, jei jie pritartų tokioms sąlygoms, visuomenė turėtų iš pagrindų keisti savo požiūrį į valstybės tarnybą.
Pabaigai dar norėčiau paminėti štai ką: vizija, kad būtų patraukli ir įgyvendinama, turi būti paprasta. Visa, kas sudėtinga, neveikia. Todėl pamėginau apgalvoti, kad viskas būtų kuo paprasčiau. Tai ne dėl to, kad patingėjau pasėdėti, o dėl to, kad tik paprasta sistema veiks nepriekaištingai.
Ši tema mūsų šaliai ypač aktuali. Tikriausiai ir jūs turite savo minčių, kaip turėtų atrodyti ateities biurokratija. Jei taip, prašau parašykite man adresu info@sekmingatauta.lt , ir aš mielai jus priimsiu į šios vizijos bendraautorius.
