Būtinas žingsnis į pilietinę visuomenę
Iš Sekmingatauta.lt.
„Yra du būdai kaip gyventi. Vienas lengvesnis, bet neteisingas – nieko nedaryti ir pasiduoti blogiui. Antras sunkesnis, bet teisingas – priešintis ir užstoti tuos, kurių širdyje nėra blogio“.
Tai citata iš filmo „Šeherezados naktys“. Tačiau kaip niekada aktuali šiandien. Daugumos „vertybė“ yra pasiduoti ir plaukti pasroviui. Na, dar retkarčiais padejuoti, tačiau iš esmės tai pasidavę žmonės. Priešinasi mažuma. Jiems sunkiau, tačiau jų pasirinkimas teisingas. Tačiau netikėtai pats sau atradau, kad iš tiesų priešintis yra gerokai lengviau nei plaukti pasroviui. Taip tik iš pradžių atrodo, kad nuleisi rankas, ir tau bus lengviau. Ne, nuleisi rankas, ir tau uždės apynasrį. O tada jau visą laiką gailėsies, kad laiku nepasipriešinai.
Nusileisti ir pasiduoti – tai nuolatos kentėti ne tik apynasrį bet ir tempti sunkų sąžinės akmenį. Tai reiškia būti drąskomam į dvi puses – viena tavo pusė nori išsilaisvinti, siekia gyventi pagal savo idealus ir principus, siekti savo svajonių. Antroji – tai savo baimių ir nuolankumo susikurtas virtualus narvas, kuris neleidžia būti laisvam net ir tuomet, kai jokio tikro narvo iš tiesų ir nėra. Tavo šviesioji pusė, be abejo, tai žino, todėl niekaip negali nutildyti jos priekaištų ir nuolatos save menkini.
Viena turime pripažinti – kol esame gyvi, tol turėsime sunkumų. Nėra tokių, kurie gyventų be jokių problemų. Todėl vengti sunkumų – tai vaikytis miražo. Siekti tokio gyvenimo, kokio šioje žemėje negali būti. O kai tai suprantame, tuomet galime rinktis, su kokiais sunkumais norime turėti reikalų. Arba tai bus išoriniai sunkumai, kai nepasiduodi ir grūmiesi už savo svajones ir idealus, arba vidiniai – kai kentėsi už savo pasyvumą ir kapituliavimą prieš išorinius sunkumus. Abiem atvejais, ko gero, bus vienodai sunku, tik vienu atveju savigarba stiprės, o antruoju - nunyks.
Paklauskite bet kokio vaiko, kuo jis nori būti – vergu ar kariu? Ir tada viskas stojasi į savo vietas. Pamatai, kiek vaikystės svajonės „evoliucionavo“. Dabar nuskelkime į mirties patalą – kaip tau reikėjo nugyventi savo gyvenimą – kaip vergui ar kaip kariui? Ir vėl viskas aišku. O per vidurį – drumzlina.
Vilniaus Gaonas teigia, kad iš tiesų po mirties būsime teisiami pagal du punktus – už tai, ką padarėme, ir už tai, ką galėjome padaryti, bet nepadarėme. Pirmuoju atveju viskas aišku. Ką padarei – už tai ir atsakai. Tačiau ar galima teisti žmogų už tai, ką jis galėjo padaryti, bet nepadarė?
Žinoma, kad galima. Jei šalia tavęs nuskendo žmogus, o tu tik ramiai žiūrėjai - tai nusikaltimas. Neveiklumas taip pat gali būti nusikalstamas. Pavyzdžiui, tas, kas dangsto korupcijos atvejį, yra nusikaltėlio bendrininkas. Todėl tas, kuris galėtų padaryti gerą darbą, bet nedaro, taip pat neša akmenį savo sąžinėje. Svarbiausiems sprendimams reikia daug drąsos. Savu laiku, jei mūsų lyderiai būtų pristigę drąsos, Lietuva nebūtų atkurta kaip valstybė. Jei vėliau būtume radę drąsos priešintis oligarchinės santvarkos įsigalėjimui, šiandien būtume visiškai laisva visuomenė.
Todėl mes turime prievolę ne tik nedaryti blogų darbų, bet ir daryti gerus. Net jei tai ir sunku, net jei rizikuojame nukentėti. Kiekvienas asmeniškai turime padaryti visa, kas nuo mūsų priklauso, kad taptume tokiomis asmenybėmis, kad būtume įkvepiantis pavyzdys kitiems. Taip pat turime priešintis blogiui – negalima saugoti savęs vien dėl to, kad man asmeniškai taip patogiau.
Na, ir galiausiai – mes turime palaikyti tą, kuris drąsiai stoja į kovą su blogiu. Lietuvoje tai praktiškai neegzistuojanti praktika. Neretai tie, kurie entuziastingai pritaria mano iniciatyvos, ragina laikytis, nesustoti, ir dar pareiškia pareiškia: „Kristus taip pat tempė savo kryžių...“. Tas tik rodo, kad nieko ši „krikščioniška“ visuomenė iš jo taip ir nepasimokė – niekam ir į galvą neateina pakišti pirštą, kad kryžių būtų kiek lengviau nešti. O juk dažnai aktyvistai dėl to ir susmunka, kad nesulaukia jokio praktinio palaikymo – vien tuščios kalbos...
Todėl taip ir išeina, kad visi tempia sunkų sąžinės akmenį, o be to, dar ir kenčia vis įžūlesnes valdininkų patyčias. Vietoj to, kad surizikuotų ir pamėgintų įgyvendinti savo drąsiausią svajonę, kankinasi nemėgstamame darbe ir galuojasi bejėgiškumo pančiuose. Ar visa tai kentėti iš tiesų lengviau nei pasipurtyti ir nusimesti? Ar neverta surizikuoti ir pamėginti pradėti iš tiesų gyventi?
„Yra du būdai kaip gyventi. Vienas lengvesnis, bet neteisingas – nieko nedaryti ir pasiduoti blogiui. Antras sunkesnis, bet teisingas – priešintis ir užstoti tuos, kurių širdyje nėra blogio“.
Ir nebijokite pralaimėti. Jūsų pastangos niekur nedingsta. Sergejus Kovaliovas, Rusijos žmogaus teisių aktyvistas, disidentas: „Man buvo didelė garbė sėdėti kalėjime su tokiais žmonėmis, kaip Balys Gajauskas. (...) Negaliu neprisiminti savo lietuvių draugų. Turiu omeny brolius partizanus, vėlesnio meto disidentus, Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos leidėjus: Sigitą Tamkevičių, Nijolę Sadūnaitę. Jei lietuvių tauta nebūtų turėjusi šių vertingų žmonių, patikėkite, nebūtų susibūręs Sąjūdis ir nebūtų istorinio Kovo 11-osios sprendimo.“
Aurimas Guoga, 2010 03 23
