Belaukiant gero lyderio…
Iš Sekmingatauta.lt.
Mūsų laikotarpiui būdinga ilgėtis ir tikėtis gero lyderio. Dažnai tarp daugybės priekaištų valdžiai girdima tokia išvada: su dabartiniais politikais nieko gero nebus. Turi ateiti geras lyderis, kuris sutvarkytų mūsų šalį. Tad daugybė žmonių viliasi, kad galbūt likimas mums bus maloningas ir toks lyderis vieną dieną atsiras. Toks lyderis gal ir ateis, tačiau galime jo ir nesulaukti. Atidėję į šalį spėliones pažiūrėkime, ar turime daug galimybių tokio sulaukti.
Šiame pasaulyje niekas nevyksta be priežasties. Dažnai priežasties nežinome, tačiau tai visai nereiškia, kad jų nėra. Štai Indijoje su 1 milijardu gyventojų nėra nė vieno pasaulinio lygio krepšininko. Gal ir nesu labiausiai apsišvietęs, tačiau ar yra nors vienas NBA žaidžiantis indas? Kodėl? Štai mažutės Lietuva ar Serbija geba ten pasiųsti net po keletą krepšinio lyderių, o Indija – nė vieno.
Tad ir puikūs šalies lyderiai neatsiranda šiaip sau. Šalis turi tokius išsiauginti, priaugti iki puikių vadovų. Kaune, Laisvės alėjoje, stovi paminklas Vytautui – Lietuvos galybės kūrėjui. Tačiau nejaugi manote, jog Vytautas tai padarė pats vienas? Prieš tai buvo Saulės ir Durbės mūšiai, kurie nubloškė kryžiuočius. Didysis kunigaikštis Gediminas vykdė puikią „minkštąją“ politiką – kvietėsi į Vilnių amatininkus, vystė diplomatiją, rengė ateities vadovų kartą. Kad Lietuvos valdovai rengė savo vaikus būti puikiais vadovais įrodo ir Vytauto vardas. Jis reiškia Tautos vytis, senąja lietuvių kalba – karžygys, vadas. Šios Gedimino pastangos atsipirko su kaupu: kunigaikščiai Kęstutis ir Algirdas puikiai bendradarbiavo kurdami galingą valstybę. Kęstutis atlaikė ordino puolimą vakaruose, o tai atrišo rankas Algirdui plėsti Lietuvos valstybę ir jos įtaką į rusų žemes. Tai savo ruožtu leido pritraukti daugiau pajėgų gintis vakaruose.
Didysis kunigaikštis Vytautas – ryškiausia žvaigždė Lietuvos istorijoje – apvainikavo keleto kartų triūsą. Jis puikiai išnaudojo tiek karinius Lietuvos pajėgumus (kuriuos kūrė visi kunigaikščiai nuo Mindaugo), tiek diplomatijos galias (čia didžiausias Gedimino indėlis). Tad Vytautas jokiu būdu nebūtų iškilęs ir taip suspindėjęs, jei jo veiklai nebūtų buvusi parengta puiki dirva. Galima sakyti, kad Vytauto didybė – tai ir praeities valdovų, visos šalies pastangų inercija. Šaliai buvo duota puiki kryptis, o Vytautui teliko to nesugadinti.
Geri lyderiai, kaip ir geri krepšininkai, neatsiranda šiaip sau. Turi būti parengta dirba jiems atsirasti. Šalis turi būti dvasiškai pasitempusi. Tuomet jie pradeda dygti kaip grybai po lietaus. Tauta turi žengti priešpriešomis, pasitikti savo didvyrį. Kai būsite Nidoje, užeikite į jos bažnytėlę. Ten ant sienos toks užrašas: Erst du, dann der Gott (vok. pirma tu, po to Dievas).
Tačiau įtaigiausiai apie tai pasakoja judaizmo teologija. Žydų šešiakampė žvaigždė reiškia štai ką: apatinis trikampis yra žemiškasis, žmonių pasaulis. Viršutinis – apvaizda, Dievo įtaka žemėje. Kai šie du trikampiai sujungti, tai reiškia, kad žmogus ir Dievas eina koja kojon. Kai žmonių pasaulis nusileidžia, pamiršta dvasinius priesakus ir vadovaujasi vien tik žemiškais sumetimais, dieviškasis trikampis pakyla į viršų. Žmonės grumdosi patys vieni su savo žemiškomis problemomis, o Dievas nesikiša į jų reikalus (ar tik retkarčiais pabaudžia). Kai žmonės pakankamai prisikankina mėgindami išspręsti savo problemas patys, jie pagaliau surimtėja ir pradeda ieškoti dvasinio pasaulio pagalbos. Žmonių dvasingumas kyla, taigi į viršų kyla apatinis trikampis. Kai apatinis trikampis pakyla, žemutinis nusileidžia. Trikampiai susiliečia, žmonės ir Dievas bendradarbiauja, pasaulis ir vėl atgauna harmoniją.
Kas nutinka, jei ateina lyderis, o šalis jam nepasirengusi? Lietuvos istorijoje turime tokį atvejį – Tadas Kosciuška. Tai buvo visa siela atsidavęs lyderis, pasirengęs paaukoti viską dėl savo šalies. Tačiau šalis nebuvo dvasiškai pasirengusi tokiam lyderiui. Chaoso, anarchijos, asmeninio neatsakingumo nuvarginta Abiejų Tautų Respublika nebegalėjo staigiai susitelkti, kad sustabdytų savo žlugimą. Iš visų pusių ją supo stiprios valstybės, kurios savo galias kaupė dešimtmečiais, jei ne šimtmečiais. O dekadentiški bajorai buvo pratę tvarkytis kas sau, tradicija rūpintis nacionaliniais reikalais jau seniai buvo mirusi. T. Kosciuškos veikla naikinant neatsakingumą ir anarchiją buvo pavėluota. Pralaimėtojas nuo laimėtojo tuo ir skiriasi, kad sukrunta kai jau būna per vėlu. T.Kosciuškos veikla, nepaisant paskubomis įvestos tvarkos ir sukilimo įkarščio, buvo pasmerkta.
Pats ryškiausias pavyzdys, kas nutinka tuomet, kai ateina puikus lyderis, o tauta paskendusi dekadanse, yra J.Kristaus istorija. Ji labai įdomiai atsiskleidžia iš judaistinės perspektyvos. Tai buvo netikras pranašas, kuris atėjo pralaimėti. Ten aiškiai skiriama šarlatanas, kuris nemoka pranašauti, ir netinkamas pranašas, kuris neturi teisės to daryti (kas turi teisę pranašauti ir kada, prisakė dar Mozė) arba pranašauja ne tai, ką reikėtų. Anot judaizmo, Kristus buvo pastarasis. Netikras pranašas gali kalbėti pačius teisingausius dalykus, bet jei jis neturi teisės pranašauti, jo klausyti ir juo sekti neleidžiama. Kristus skelbė tiesas, kurios judaizmo tradicijoje atitiktų aukščiausią lygį, tačiau liaudis tuo metu buvo išbarsčiusi net pagrindus. Tai maždaug tas pats, kas problemiško elgesio, atsilikusiems moksluose penktokams dėstyti aukštąją matematiką. Ji gali būti be galo teisinga ir naudinga, tačiau tik ne šiai auditorijai. Jei jiems dėstysi tokius dalykus, jie iš tavęs tik pasityčios.
Tad ryškus lyderis suspindi ryškiausia šviesa tik tuomet, kai patenka į tinkamai parengtą visuomenę. O iki tol turi kantriai dirbti ankstyvieji lyderiai, kurių darbas yra parengti visuomenę didžiojo lyderio atėjimui.
Jei jums įdomu, ką judaistinis požiūris sako apie ankstyvuosius lyderius, tai panagrinėkime žydų tremties temą. Tremčių buvo keletas, tačiau jokia kita nebuvo tokia žiauri ir ilgalaikė kaip paskutinė, įvykusi po Antrosios Šventyklos sugriovimo (70m. po Kr.). Šios katastrofos priežastis, anot pripažintų žydų pranašų tradicijos – tai įsivyravusi tarpusavio panieka. Žydai niekino vienas kitą, todėl harmoninga visuomenė buvo neįmanoma. Jie negalėjo atlikti savo visuomeninės misijos ir toliau gyvendami savo žemėje. Anot Toros, eiliniai piliečiai dėl to buvo ištremti, o lyderiai, kurie galėjo pakeisti padėtį bet to nepadarė, buvo išžudyti. Iš istorijos taip pat žinome, kad pabaigoje žydai taip pat susitelkė (sukilimas prieš romėnus), tačiau buvo per vėlu.
Jei pritaikytume šią tradiciją Lietuvai, tai stalininiai trėmimai ir žudynės taip pat buvo ne kas kita, o bausmė už tai, kad niekiname vieni kitus. Kaip iš Šventyklos sugriovimo atveju, labiausiai nukentėjo tie, kurie GALĖJO PAKEISTI PADĖTĮ, TAČIAU TO NET NEBANDĖ DARYTI. Kaip žinome, į Sibirą keliavo šviesuomenė. Taigi, jei pamatinė žydų išmintis mums ką nors reiškia, tai jos žinia yra tokia: kol visuomenė gyvena tariamai be pavojų ir nenujausdami nieko blogo užsiiminėja savinieka, dvasiniame pasaulyje kaupiasi audra. Ji užeis netikėtai ir labiausiai smogs tiems, kurie neatliko savo dvasinės pareigos visuomenei.
Iš kitos pusės, lietuvių tauta tikrai pribrendusi dvasinėms permainoms. Esame pakankamai prakutę materialiai, tačiau viena nelaimingiausių tautų šioje žemėje. Seni dvasiniai įsitikinimai mums nebepadeda, neatradę naujų vis giliau brisime į dvasinę, o per ją ir socialinę ar dar kitokią, krizę. Mažai kur pasaulyje galima būtų tiek daug nuveikti įprasminant savo gyvenimą giliausiame dvasiniame lygmenyje kaip mūsų šalyje. Tiems, kurie atranda šį malonumą – pasiekti dvasinę savirealizaciją – visi kiti džiaugsmai ir malonumai nublanksta. Tai aukščiausio pasitenkinimo šiame pasaulyje forma. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių atrastų šį su niekuo nepalyginamą malonumą.
O.Milašius mums išpranašavo tapti Šiaurės Atėnais. Šiuo metu pasaulyje ši niša tuščia. Jokia tauta rimtai nemėgina būti dvasiniu kelrodžiu kitoms. Mes turime visas sąlygas susitelkti ir pradėti ugdytis dvasinius lyderius.
Kad tai padarytume, visuomenės prioritetu turėtų tapti filosofija ir teologija. Lietuvai tai būtų lengvai įkandama galimybė, net tai nebrangūs mokslai. Tačiau efektyviai pasinaudoję šiomis disciplinomis galėtume sukurti efektyviai veikiantį visuomenės modelį, kuriuo norėtų pasinaudoti ir kitos šalys. Kam blaškytis be krypties, jei visai be vargo galėtume pasirinkti šią mums lengvai įkandamą nišą?
