Entuziazmas - gyvybės šaltinis
Iš Sekmingatauta.lt.
Veikiausiai tai, ką perskaitysite šiame straipsnyje, bus viena svarbiausių žinių, kurią gavote per savo gyvenimą. Pažvelkime, kaip vidinis žmogaus entuziazmas koreliuoja su išorine tikrove. Ir atrasime kai ką netikėto – entuziazmo buvimas ar nebuvimas yra gana patikimas rodiklis, kur krypsta žmogaus likimas.
Bet koks įgyvendintas rimtesnis projektas prieš jam virstant tikrove kadaise buvo entuziastinga svajonė. Svajonė, kuri įveikė inercines jėgas ir išgyveno kovoje už būvį. Jaunas žmogus dažnai būna pilnas entuziazmo nuveikti kai ką svarbaus ir prasmingo. Jį lengva sudominti ir uždegti šviesiomis idėjomis. Entuziazmo vedamas jis neskaičiuoja savo svajonei paaukotų darbo valandų. Svajonė jam tampa kur kas svarbesnė nei jis pats, todėl visa, kas geriausia, atiduodama savo tikslui. Tarkime, kad šis tikslas buvo inovatyvi įmonė. Iš pradžių įmonės įkūrėją (įkūrėjus) į priekį varo didžiulis entuziazmas. Savo besaikiu darbštumu ir pasiaukojimu jie netrunka užburti klientus, kurie mielai patiki šiems fanatikams savo užsakymus. Žinoma, pasitaiko ir nesėkmių, tačiau paprastai begalinis (jei jis toks) jaunuolių entuziazmas pramuša visas kliūtis ir svajonė virsta tikrove. Kartais netgi gražesne, nei buvo svajonėse.
Tai galioja tiek naujai besikuriančioms įmonėlėms, tiek verslo gigantams. Turime daugybę akis badančių faktų, kaip nepatyrusių jaunuolių entuziazmas varo į priekį pramonės milžinus. Pavyzdžiui, „Microsoft“ gimė iš kelių neapsiplunksnavusių jaunuolių entuziazmo. Taip pat ir „Google“. „Apple“ – geriausių kompiuterių kūrėjai pasaulyje – dažniausiai labai jauni žmonės. Taigi pirmaujančios, notatoriškiausios įmonės paprastai šauna į viršų ne tiek patyrusių dėdžių vadybininkų, kiek išlaisvintos jaunuoliškos kūrybos dėka.
Na, bet grįžkime į mūsų naujai įkurtą įmonę ir pažiūrėkime, kas vyksta toliau. Nereikia net sakyti, šitaip įkūrėjų veržliu entuziazmu varomi verslo procesai vyksta greitai ir šauniai. Klientai patenkinti. Užsakymų daugėja, pajamos auga. Verslas, niekur nedingsi, ima plėstis. Tuomet į jį įsijungia žmonės, kurių prie ištakų nebuvo. Šių entuziazmo lygis, savaime aišku, jau nebe toks. Naujai įsijungusieji dažniau bus linkę labiau pagalvoti apie save, vengti didesnės rizikos, ieškoti greitesnių ir patogesnių pasipinigavimo variantų. Svarbiausia, ir šio verslo pionierių įkarštis ima slūgti. Pasiektas lygis, kai galima gana komfortiškai gyventi. Nesėkmės atveju būtų daug ką prarasti. Pamažu entuziazmas senka, judri gazelė palengva perauga į nerangų dručkį.
Toliau, kaip jau supratote, prasideda nuosmukio etapas. Nors įmonės apyvartos ir pelnai vis dar auga, tačiau dvasiniame lygmenyje jau užprogramuota visai kas kita. Verslą kurį laiką dar varo praeities įdirbis – entuziazmo likučiai dvasiniame lygmenyje. Kai visos entuziazmo sankaupos galutinai išsemtos, įmonė pradeda beviltiškai kovoti su vis sunkėjančiomis problemomis. Griebiamasi vis drastiškesnių priemonių turtui gelbėti. Savininkus ir kitus verslo dalyvius vis labiau užvalgo godumas ir baimė dėl savo paties kailio. Iš įmonės išgaruoja nuoširdumas. Pastangos prisidėti prie verslo sėkmės – tik vaidyba. Galiausiai visi pradeda vadovautis vien žemaisiais instinktais – kuo daugiau sau, o į kitus nusispjauti...
Tad entuziazmas yra tikroji statybinė medžiaga mūsų ateičiai. Be entuziazmo žmogus švaisto laiką. Jis mėgina kai ką kurti, tačiau anksčiau ar vėliau patirs nesėkmę. Tai supratę mes pamatome, kad žmogus yra gyvybingas tiek, kiek jame yra entuziazmo, vidinės ugnelės įgyvendinti prasmingas svajones. Taigi entuziazmas mums yra gyvybės ir mirties reikalas.
Tačiau kiek nedaug mes nusimanome apie tai! Jei žmogus žinotų, kad entuziazmas yra dvasinę gyvybę palaikanti virkštelė, jis kur kas labiau ją saugotų. Deja, tikrovėje matome, kad žmogaus ūpą numušti labai paprasta – vienas kitas sunkesnis žodis, ir žmogus vėl sulenda į kiautą. Atsisakęs entuziazmo jis pasmerkia save vegetavimui, nes negali išpildyti savo gyvenimo misijos.
Na, o numušinėti entuziazmą – kone nacionalinis sportas. Paniurėlių, kurie norėtų kitam pakirpti sparnus – nors vežimu vežk. Dauguma tai daro visai nesusimąstydami. Atsirado entuziastas – sodinam. Kaip ir dėl ko - net dorai nepradedam aiškintis. Taip visai nesusimąstydami mes žudome kito žmogaus dvasinį kūną. Žmogus paliekamas be galių susikurti sau ir kitiems šviesią ateitį. Kaip ir kalbėjimo dėsnių atveju, už dvasinį sužalojimą ar net žmogžudystę nėra jokios bausmės, todėl tamsiosios sielos tuo gali piktnaudžiauti į valias. Na, gal ir per stipriai pasakyta, nes tie žmonės tikrai nesuvokia viso savo neatsakingo elgesio baisumo. Jis savo kalbomis paverčia artimą savo dvasiniu invalidu.
Kas dar baisiau, tai šie tamsieji žmonės yra visiškai priklausomi nuo kitų žmonių entuziazmo. Jie patys negali sukurti nieko tvaraus (nes tam, kaip jau matėme, reikia entuziazmo), tad jiems belieka būti kitų žmonių entuziazmo vaisių vartotojais. Šios tamsiosios sielos siurbia svetimą entuziazmą ir netgi patys jį pasitaikius menkiausiai progai naikina.
Tai supratę mes galime suvokti, kodėl egzistuoja visuomenės – juodosios skylės. Šiose visuomenėse entuziazmas palaužtas. Vyrauja neviltis ir egoizmas. Žmonės čia meluoja ir vaidina tam, kad apvogtų entuziastą ir šviesios idėjos iniciatorių. Nuskalbtų jo pinigus ir paliktų jį be dvasios kibirkštėlės. Užvis baisiausia yra tai, kad niekas to nelaiko nusikaltimu. Todėl visi norintys nebaudžiamai žudo kito žmogaus dvasią. O kai nusikalstamumas nebaudžiamas, jis išsikeroja ir įsitvirtina. Visuomenę užvaldo tokie tranai, kurie siurbia kitų entuziazmo vaisius ir tuo pačiu juos naikina. Entuziazmas palaužtas - visuomenė skendi neviltyje ir skurde.
Orus gyvenimas be svajonės neįmanomas. Dabar, kai tai sužinojote, saugokite savo entuziazmą labiau už gyvybę. Aurimas Guoga, 2009 02 27
