Etnografinė ir pilietinė lietuvio tapatybė
Iš Sekmingatauta.lt.
Etnografinė ir pilietinė lietuvio tapatybė
2009 rugpjūčio 24 d. Vilniuje įvyko konferencija „Lietuvių ir žydų santykiai: dar neatrasta ar jau prarasta istorija?“. Konferencijoje pasisakė įžymūs visuomeniniai veikėjai: disidentas, Lietuvos laisvės lygos pirmininkas Antanas Terleckas, intelektualas Leonidas Donskis, menininkas Vytautas V. Landsbergis, istorikas Egidijus Aleksandravičius, vienuolis pranciškonas Arūnas Peškaitis, žurnalistas Romas Sakadolskis ir kiti veikėjai.
Iš visų pasisakymų labiausiai man įsiminė E. Aleksandravičiaus pranešimas apie istorinę tautos sąvoką Lietuvoje. Istorikas pastebi, kad didžiąją istorijos dalį tauta buvo suvokiama visai kitaip nei šiuo metu. Trečiajame Lietuvos statute (1588m.)tautos sąvoka apibūdinama taip: lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir laikosi Statuto. Vadinasi, lietuviais buvo laikomi tie, kurie buvo išprusę pilietiškumo srityje, dirbo valstybės ir visuomenės labui bei savanoriškai prisiėmė prievolę laikytis valstybės įstatymų.
Nuo 19 a. antrosios pusės pradėjo plisti taip vadinama filologinė tautybės sąvoka. Lietuviškumo apibūdinimas imtas sieti su kalba. Lietuviai – tie, kurie ateina iš lietuvių kalbos tradicijos. Šis pasikeitimas labai pastūmėjo filologinių lietuvių vystimąsi, tačiau, kaip po pasisakymo pastebėjo R. Sakadolskis, daug šviesių Lietuvos protų paliko „už borto“. Taip Lietuviai išstūmė iš savo tarpo Č. Milošą, nors jis pats save laikė lietuviu. Ir vos ne vos savo gretose išlaikė Adomą Mickevičių.
Toks E. Aleksandravičiaus pasisakymas atveria mums kai kurių įdomių perspektyvų. Etnokultūrinis, filologinis lietuvybės apibūdinimas išsaugojo lietuvių kalbą, tačiau paliko tautą be pripažintų tarptautinių autoritetų. Už lietuviškumo ribos liko ne tik lenkų, bet ir žydų, rusų ir kitų tautybių veikėjai. Pagal senąjį lietuviškumo apibūdinimą, lietuviai iškart galėtų priskirti sau daugybę pasaulyje pripažintų veikėjų. Be jau minėto Č. Milošo ir kitų lenkiškai kalbėjusių veikėjų, turėtume ištisą plejadą pasaulyje garsių litvakų: Vilniaus Gaonas, Bobas Dylanas, Vladimiras Visockis, Markas Šagalas (išgarsėjęs Prancūzijoje dainininkas), esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas ir t.t. Toks perstatymas, be jokios abejonės, labai padidintų Lietuvos ir lietuvių svorį pasaulio kultūros raidoje.
Antra, toks postūmis apibrėžiant lietuvio sąvoką suteiktų jai kokybės šuolį. Jei lietuvis yra tas, kuris rūpinasi Lietuva, jos laisve ir pažanga, tai būti lietuviu reikia ir proto, ir vertybinio mąstymo. Individai, kurių interesų laukas neapima įsipareigojimo bendruomenei, nebūtų tapatinami su lietuviškumu. Jie būtų Lietuvos gyventojai, tačiau jų tautybės klausimas pakibtų ore (kadangi jie patys nelabai tuo domisi, tai šis dviprasmiškumas būtų gana pateisinamas).
Lietuvio sąmonė, grįsta pilietiškumu, nepaneigtų etnokultūrinio palikimo, tačiau tuo pačiu leistų mums priimti kaip savą tą kultūrinio palikimo dalį, kurią paliko nelietuviškai kalbantys veikėjai. Lietuvių kalba ištisus šimtmečius buvo išstumta į istorijos užribį. Tai lietuvių istoriją pavertė nesibaigiančia kova su išorinėmis, ir dažnai pranašesnėmėmis kultūrinėmis įtakomis. Tai mums padėtų išsivaduoti iš apkasų komplekso, kai jaučiamės, kad reikia nuolat kovoti už savo teisę likti lietuviais.
Nesiūlau visiškai atsisakyti dabartinės lietuviškumo sampratos, tačiau pažvelgę plastiškiau galėtume be didesnių papildomų pastangų perkelti lietuvybę ir lietuvišką kultūrą į kokybiškai naują žmogiškumo ir pažangumo lygį. Mūsų kraštui ir lietuvybei daug nusipelnė lietuvintojai, tačiau šiuo metu, mano įsitikinimu, mums kur kas aktualiau ne ginti savo etnokultūrinę tapatybę, bet suteikti jai pažangos ir gyvybingumo stimulą. Naujoji samprata jokiu būdu nestumtų lietuvybės į užribį, tačiau nenustumtų į užribį ir kitų tautybių Lietuvos žmonių pasiekimų.
Konferencijos metu sėdėjau šalia įžymios visuomeninės veikėjos litvakės Irenos Veisaitės [1]. Ji sureagavo į Leonido Donskio repliką, kad litvakai nuoširdžiai norėtų prisidėti prie Lietuvos gerovės, laikyti save lietuviais pastarąja prasme (o jie paprastai ir vadovaujasi tokia lietuviškumo samprata), o litvakų diaspora visame pasaulyje mielai padirbėtų dėl mūsų krašto atgimimo. Kadangi mokiausi kūno kalbos, iš šalia sėdinčios profesorės Veisaitės veido ir kūno išskaičiau, kad tai jos karščiausia svajonė.
Aurimas Guoga, 2009 rugpjūčio 27d.
Mano pranešimą aukščiau minėtoje konferencijoje "Psichologinis antisemito portretas" galite išklausyti čia [2]
