Jei norime pirmauti, turime pirmauti idėjomis
Iš Sekmingatauta.lt.
Jei norime pirmauti, turime pirmauti idėjomis
Ko turi pirmaujančios šalys, ko neturime mes? Pirmaujančios šalys gali neturėti puikios istorinės praeities, geriausių gamtos sąlygų, geriausio šalies įvaizdžio ar dar ko nors. Tačiau viena jos tikrai privalo turėti: jos pirmauja idėjų srityje. Jei jos turi įgijusios intelektinio pranašumo svarbiose srityse (pvz., technologijos), tuomet jos pirmauja net ir tokiu atveju, kai jų darbo jėga yra gana nekonkurencinga.
JAV, kad ir ką apie jas manytų jos nedraugai, yra kūrybinė pasaulio dirbtuvė. Tai yra geriausia vieta savo sumanymams realizuoti. Ten iš viso pasaulio renkasi kūrybingi, dažnai savo šalyse nepripažinti žmonės. Štai viena prancūzė savo šalyje ilgus metus ieškojo paramos savo išradimui. Niekam nebuvo įdomu. Kai persikėlė į Ameriką, ten jai greitai buvo sudarytos sąlygos atsiskleisti. Ji nuvyko į Silicio slėnį ir ten padarė revoliuciją procesorių gamyboje. Vėliau jos mažame miestelyje Prancūzijoje miestelėnai jos garbei pastatė kuklų paminklą.
Visos pažangos revoliucijos prasidėdavo nuo išradimų ir idėjų. Vienose pasaulio šalyse šie dalykai labiau laukiami, kitose jiems tik pataikaujama tuščiomis kalbomis. Lietuva, jei nori būti pirmaujanti išsivysčiusi šalis, turi tapti tokia kūrybine dirbtuve. Kaip tai padaryti? + - Tam mums labai svarbu sąmoningai palaikyti ir vystyti kūrybinį procesą. Iki šiol per visą istoriją į kūrybą žiūrėjome tarsi į spontanišką procesą. Pastaruoju metu jau supratome (bent jau mokslininkai), kad vaikų kūrybingumą galima lavinti, ir kad ši sritis atveria nepaprastų galimybių. Tiesa, dar nelabai supratome, kad ir jau suaugęs žmogus gali pažadinti savyje kūrybos genijų. Tačiau vėliau gyvenime kūrybingam žmogui teks susidurti su daugybe įvairiausių kliūčių. Jį grumdys vidutinybės, biurokratinis aparatas, jo idėjos ilgus metus turės sunkiai skintis į vietą po saule.
Pasaulyje žlunga ar niekuomet dienos šviesos neišvysta didžioji dauguma šviesių iniciatyvų. To priežastis yra ta, kad kūrybingi žmonės laiku nesulaukia palaikymo. Šių žmonių gyvybinis maistas – kitų žmonių parama ir dėmesys. Jie galėtų sukurti stebuklus, tačiau tam reikia, kad jiems padėtų – morališkai, organizaciniais pajėgumais ir finansiniais resursais. Bėda ta, kad kūrybingumas yra vaikiška savybė. Žmogus, kuris pasirenka kūrybos kelią, tam tikra prasme visam laikui lieka vaiku. Suaugusiųjų pasaulyje, kur viskas logiškas ir kiekvienas atsako už savo veiksmus, kūrybiškumui natūraliai nėra vietos. Kūrybos dievas reikalauja, kad atsirastų dar vienas, kuris visa savo esybe patikėtų kūrybos žmogumi, dėl jo darbų pasiaukotų.
Visuomenė, kuri nevertina kūrybiškumo, nepalaiko jo, palieka kūrybingus žmones vienos tvarkytis su savo problemomis, bus priversta kūrybiškumo produktus importuotis iš kitų visuomenių. Taip mes, pavyzdžiui, importuojamės pirmaujančias technologijas. Tik po to, kai kažkas jau nusigriebė grietinėlę, imamės jas gaminti.
Tačiau liūdniausia yra tuomet, kai atsisakome kurti savo visuomeninę tradiciją. Kai nebėra kas vysto tautinę tradiciją, prasideda svetimų ideologijų, svetimos pasaulėžiūros importas. Tokia tauta vis labiau tampa kitų tautų kūrybos vaisiumi. Tokia tauta žeminasi plodama užsieniečiams, tačiau nusigręždama nuo savo išminčių. Tai yra elementarus dvasinis neatsakingumas. Jei sukurtume sąlygas kai kūrybingi, šviesūs žmonės palaikomi, kai jų darbams padeda kiti, kai jiems netrukdo biurokratinės kliūtys, tuomet taptume intelektualiai pirmaujančia šalimi. Kūrybingumą gimdo ne tiek įgimtas talentas, kiek aplinkinių rūpestis ir parama.
Štai V.A. Mocartas laikomas visų laikų genijumi. Tačiau retas kuris žino, kad savo nepaprasta reputacija jis turėtų pasidalinti su tėčiu. Šis nuo 5 metų taisė vaiko kūrybą ir pristatinėjo muzikos autoritetams kaip sūnaus darbą. V.A.Mocartui buvo sudarytos visos sąlygos išlaisvinti savo kūrybingumą. Tėvai jam leido sėdėti prie muzikos tie, kiek šis norėjo. Jį palaikė paskatinimais ir dideliais lūkesčiais. Mažasis Mocartas visą laiką girdėjo kad jis sutvertas būti didžiu kompozitoriumi. Galiausiai vaikas tuo visiškai įtikėjo ir visiškai atsidėjo kūrybinei veiklai. O tėvai rūpindavosi visu kitu.
Pasirodo, panaši ir B.Geitso istorija. Jo tėvai buvo turtingi, todėl nupirko atžalai patį geriausią tiems laikams kompiuterį ir davė į valias jam prie jo sėdėti. - Tad kūrybingų žmonių patirtis rodo, kad genialumas – tai ne įgimtas proto pranašumas, bet nuolatinė aplinkinių globa, paskatinimas, bendradarbiavimas. Paprastai joks genijus neatsikleidžia, kol šalia jo neatsiranda toks žmogus, kuris jam iš visos širdies padėtų ir dėl jo aukotųsi.
Tą aš galiu drąsiai patvirtinti savo pavyzdžiu. Keletą metų pateikiu Lietuvai naujų idėjų, kaip galime tapti sėkmingesni. Viso to negalėčiau padaryti, jei ne žmonos palaikymas ir vertėjų biuro „Magistrai“ [1]užnugaris. Man iš tiesų sudarytos sąlygos kurti, ieškoti, atrasti vis naujų šviesių idėjų. Tai savo palaikytojams turiu būti dėkingas, kad galiu su jumis pasidalinti sėkmingos tautos ar sėkmingos asmenybės idėjomis.
- Aurimas Guoga, 2009 02 20
