Kodėl tauta nemėgsta intelektualų?
Iš Sekmingatauta.lt.
Kodėl tauta nemėgsta savo intelektualų?
Praėjusios savaitės pabaigoje aguoga.lt [1] straipsnyje aiškinomės, kas tai yra intelektualas ir kuo jis skiriasi nuo inteligentų. Būtų pageidautina, kad pirma perskaitytumėte tą straipsnį [2], nes jis kur kas geriau paaiškins apie ką kalbama šiame.
Taigi išsiaiškinome, kad intelektualas - tai ne tik mokytas žmogus, tačiau jam būdinga ir tiesos ieškojimas, kas lemia, jog jis mėgina gyventi pagal savo sąžinę. Šiandien vis dar gan paplitęs tvirtinimas, kad vienos tiesos apskritai nebūna. Apie tai jau esame diskutavę ir anksčiau (žr straipsnį Ką pasakyčiau profesorei M.A. Pavilionienei [3]), tačiau tik trumpai pridursiu, kad tai pinklės. Jei vienos dvasinės tiesos nėra, vadinasi, galiu vadovautis savo sugalvotąja. Neilgai truks, kol pakreipsiu ją kaip man patogiau.
Jei vienos tiesos nėra, tuomet ir žudyti ar nežudyti - skonio reikalas. Tuomet ar jūs esate Antanas ar ne Antanas - kaip pasakys paskutinis tvirtintojas. Jei vienas sakys, kad esate Antanas - jūs esate Antanas. Jei kitas paprieštaraus, kad tuo nesate - iškart pavirsite kažkuo kitu, ne Antanu. Tačiau vienos tiesos šalininkų argumento absurdiškumą geriausiai įrodo štai kas: štai jūs teigiate, kad vienos tiesos nėra. Ar šis jūsų teiginys nėra panašus gulutinę tiesą, kurios buvimą jūs ką norėjote paneigti?
Vis dėlto dauguma žmonių gyvena taip, tarsi vienos tiesos nebūtų. Nes taip jiems patogiau. Ta viena tiesa gali būti ir nepatogi, ir varžanti, galbūt net neleidžianti ir toliau apie save gerai galvoti. Todėl žmonės renkasi savo „tiesas“ ir pageidauja, kad dvasinė tikrovė jų nebetrikdytų. Taip prasideda lenktynės su objektyvia gyvenimo tikrove. Žmogus bėga nuo jos. Dvasinė tikrovė, skirtingai nei fizinė, pasižymi plastiškumu. Ji leidžia daryti klaidas iki tam tikros ribos, o po to pateikia žmogui sąskaitą už visą laikotarpį.
Kadangi mūsų psichika taip sutvarkyta, kad negali visai niekuo netikėti, žmogus bėga nuo dvasinės tikrovės rinkdamasis renkasi sau stabus. Jis viliasi, kad savo paties susikurta "tikrovė" leis jam gyventi gražiai, saugiai ir komfortiškai. Iš pradžių šie stabai, atrodo, visai padeda. Pavyzdžiui, žmogus, pamynęs dvasinį priesaką „Nevok“, gali kur kas greičiau įgyti pinigų. Po kiek laiko jis kenčia pasekmes, nes net ir didžiausi D-vo neigėjai nenori, kad juos kiti nuskriaustų pažeisdami dvasinės tikrovės dėsnius.
Arba dar vienas pavyzdys, kurį norėčiau paminėti. Štai „progresyvieji“ libertarai, propaguojantys, kad santykiai tarp vyrų yra lygiai tiek pat padorūs kaip ir tie, kuriuos leidžia D-vas. Jie visuomet agresyviai neigia, kad yra viena tiesa. Ir tuoj pat agresyviai perša savąją, nesutinkančius vaizduodami pamišėliais. Tačiau tik pažvelkite, koks yra depresijų, AIDS, savižudybių paplitimo skaičius tarp gėjų ir jų aršiausio priešo - žydų „ultra ortodoksų“. Pavyzdžiui, Izraelyje, taip vadinamame Toros mieste Bnei Brake, kur gyvena vien ortodoksai žydai, nėra net policijos nuovados, ką jau kalbėti apie kažkokius tai AIDS. Tuo tarpu nuolat vis girdime, kad tarp gėjų ši liga, narkomanija, prostitucija yra paplitę labiau nei kur nors kitur. Tad paimkime racionaliai pažvelkime kur veda vienas ir kitas keliai ir blaiviai įvertinkime, kuris iš jų turėtų būti arčiau tiesos.
Mūsų realybė tokia, kad viena tiesa vis tik egzistuoja, tačiau absoliuti dauguma nieko nenori apie ją žinoti. Vyksta nepaliaujamos lenktynės su gyvenimo tikrove. Žmonės gyvena pagal savo susikurtas taisykles ir principus (kaip jiems patogiau) tačiau tikrovė nuolat apie save primena. Pavyzdžiui, jei žmogus sugalvojo, kad jam tinkama vaikščioti gatve kur papuola, ar, dar blogiau, važinėti kaip užsimano, tai policija, arba, apsaugok D-ve, kokia nors avarija gana greitai pamoko, kad tikrovė yra kiek kitokia. Taip vyksta eilinio žmogaus dvasinė pažanga - tik per prievartą. Kol gyvenimas jo skaudžiai nepamoko, tol jis vadovaujasi savo susikurtomis „tiesomis“. Kai už savo aklumą ir atsisakymą gyventi tikrovėje susilaukia rūstesio atpildo, tuomet susiprotėja. Žodžiu, mokosi kaip nesubrendęs vaikas.
Taip jau yra sukurtas šis pasaulis, kad mes visada turime vidinį kompasą. Mūsų sąžinės balsas gana tiksliai nusako, kas gerai ir kas blogai. Kas teisinga, o kas tik apgaulė. Todėl žmogui, pasirenkančiam nuodėmę, reikia pralaužti savo sąžinės barjerą (išimtis ta, kad jei tą barjerą pralaužė tėvai, tai vaikui nuodėmė atrodo gana natūrali, tačiau šioks toks vidinis kompasas vis tiek veikia). Tad žmogui, siekiančiam įveikti blogį, teisingas sprendimas šnibžda nuolat. Bėda tik ta, kad šis balsas visuomet labai tylus ir gretai nusileidžiantis.
Kaip pastebi Izraelis Salanteris, polinkis į bloga turi du veidus. Vienas - tai tas aukščiau aprašytasis. Tai vidinė žmogaus kova už (prieš) savo sąžinę. Antrasis paslaptingas veidas, apie kurį krikščioniška erdvė dar nėra girdėjusi - tai iš išorės į nuodėmę stumianti jėga. Tai įvairūs judėjimai, sektos, sambūriai, kurie stengiasi įteigti, kad tiesa yra melas ir atvirkščiai. Žmogui, siekiančiam kitų žmonių pritarimo, tai gali būti galinga pagunda.
Štai pavyzdys, kuris padės jums susigaudyti. Kaip kare, kur yra pagrindinės pajėgos, tačiau yra ir įvairios pagalbinės jėgos - žvalgyba, priešlėktuvinė artilerija, specialios paskirties būriai (diversantai) ir t.t. - tai ir čia. Pagrindinis mūšis už tiesą vyksta jūsų viduje, tačiau aplink yra įvairiausių pagundų, kurios šioms padeda - palaiko ir papildo.
Pavyzdžiui, alkoholis. Vidinė kova - tai jūsų galvoje vykstantis dialogas. Ar man išgerti? Norėčiau atsipalaiduoti. Ar imti taurelę, ar palikti ją ant stalo? Išorinis polinkis į bloga - tai visuomenėje sklandantys mitai, remiantys masinį vartojimą. Jie kaip kokia priešo artilerija palaiko pagrindinių jėgų - vidinių argumentų - veržimąsi į priekį.
Tad išorinis polinkis į bloga - tai įvairios neteisingos idėjos, skandančios visuomeninėje erdvėje. Jauni žmonės, stoję į dvasinės tikrovės kelią, paprastai būna šokiruoti, kad kone visi aplinkiniai juos kvailina ir nuvertina. Šie pateikia pačius idiotiškiausius argumentus, tačiau emociškai tai jiems trenkia gana stipriai. Vienas iš ryškiausių išorinio polinkio į bloga pavyzdžių - komunizmas. Bėda ta, kad įtikėję į dvasinės tikrovės neatitinkančią idėją žmonės vis vien jaučiasi teisiais. Jie dėl savo idėjų vis ryžtingiau kovoja. Ryžtingai ragina ir kitus pasiduoti šiai nuodėmei. Kadangi tos idėjos visos neteisingos, tai ta kova už jų įgyvendinimą pareikalauja vis grubesnių priemonių. Komunizmo atveju, kovotojai už šią „tiesą“ turi išmokti šaudyti savo aukoms į pakaušį. Nes neretai teks nuo ryto iki vakaro tuo užsiimti.
Dar vienas išorinio polinkio į bloga požymis - šios idėjos iš pradžių atrodo labai gražios ir patrauklios, tačiau jų pabaiga visada baigiasi visai negražiai. Paprastai jos ilgesnį laiką atrodo tvirtos, nepajudinamos, tačiau sužlunga sulig akimirka. Štai kad ir tas pats komunizmas -septyniasdešimt metų vedė liaudį į laimingą ateitį ir buvo šiurpiausia grėsmė visiems, kuriems su jais buvo ne pakeliui. Atrodė, bent jau iš vidaus, kad komunizmas stovės amžinai. O sugriuvo kaip koks kukūzbezdis.
Kas dar svarbiau - į išorinio polinkio į bloga susikompromitavusias idėjas tuoj pat stoja kitos. Kaip pastebėjo V.Bukovskis, komunizmo idėją tuoj pat pakeitė politinio korektiškumo idėja. Ir visą laiką tokių klystkelių, vedančių į niekur, buvo ir yra apstu. Jei žmogus nenori gyventi dvasinėje tikrovėje, pasidomėti jos reikalavimais ir taisyklėmis, jis tikrai ras įvairių tiesų vaiduoklių, kurios norės kuo ilgiau jį išlaikyti užimtą tuo savo melu.
Štai pagaliau mes ir priartėjome prie atsakymo į šio straipsnio temą - o būtent, kodėl mūsų tauta taip gręžiasi nuo savo intelektualų? Žinoma, yra ne tik išorinis polinkis į bloga, tačiau ir atitinkamas polinkis į gera. Yra žmonių, kurie ieško, nagrinėja, kokia gi yra dvasinė tikrovė (dar nepaminėjau, kad vienas iš šios tikrovės faktų yra tas, kad norėdami ją pažinti, turime aktyviai to norėti, ieškoti ir stengtis). Kas ieško, tas randa. Tai taip pat dvasinis dėsnis.
Taigi intelektualai, arba žmonės, siekiantys dvasinio išprusimo, yra ne kas kita, o išorinis sąžinės balsas. Mes jau pakalbėjome, kad eilinis žmogus turi nemažai problemų nutildyti savo vidinį sąžinės balsą. Atsimenu, kaip vienas draugas teisininkas man pasakojo apie kolegas iš baudžiamosios teisės. Šie visi geria, anot mano draugo, stengiasi užpilti sąžinę, o ši, brudas -neskęsta.
Eiliniam gyventojui (nežinau, kodėl šioje vietoje paprastai vartojame žodį „pilietis“) intelektualas yra dar viena problema. Negana to, kad jis vargsta su savo vidine sąžine, čia dar šitas... Savaime aišku, kad gyventojui tai nepatinka - jis imasi nuo to gintis.
Na, gal savaime ir neaišku. Kodėl žmogus turi gintis nuo išorinio sąžinės balso? Polinkis į bloga visuomet žmogui žada laimę, komfortą ir visokį kitokį gėrį - be pastangų. Čia esmė. Žmogui norisi viso to pasiekti lengvai, neužsidirbant. Štai jis, pavyzdžiui, ir eina vogti, nes jo polinkis į bloga jį įtikino, kad tai pakankamai padoru ir leistina. O geroji dvasia visą laiką jam kala į galvą, kad laimė be pastangų neįmanoma, todėl kviečia jį pasitemti, imtis sunkaus darbo, nugalėti savo ydas. Polinkio į gera žinia gyventojui visą laiką skamba įkyriai, nemaloniai. Baisiai erzina. Jis norėtų šio balso atsikratyti, kad šis netrukdytų jam sotintis, smagintis jam pražūtingu būdu. Deja, jis nenori girdėti nieko apie tai, kad šis būdas pražūtingas.
Tauta nori žinoti, ką daryti. Tačiau tauta jokiu būdu nenori sužinoti teisingų sprendimų. Ji blaškosi nerasdama sprendimų ir laukia gelbėtojo. Nuo teisybės ji slepiasi ignoravimo, nuvertinimo ar paniekos siena.
Geje, apie gelbėtojus. Man pavyko sužinoti, kad tie, kurie žaidžia gelbėtojo žaidimus, vėliau keršija savo gelbėtojams. Žmogus sutvertas mąstyti, jis turi stovėti ant savo kojų. Gelbėtojai sustabdo paskatas tai padaryti. Todėl gyventojai, išskėstomis rankomis sutikę gelbėtoją, po to su ūpu jį maišo purvais (suprantama, jei horizonte matyti naujas gelbėtojas).
Kaip eilinis žmogus reaguoja į polinkio į gera balsą? Sakyčiau, taip: iš principo jis už, iš esmės prieš. Ką reiškia ši skambi paini frazė? Kai intelektualas kviečia žmonės pasirūpinti visuomeniniais reikalais, nes be šito nesiklijuos ir jų asmeniniai, žmonės taip ir reaguoja: iš principo aš už, tačiau jų veiksmų esmė rodo, kad jie prieš. Niekas per daug su tokiu siūlymu nesiginčys. Tačiau tikrai retas kuris skubės šį raginimą paversti darbais. Štai taip ir gausis -nors iš principo jis pritaria, kad tai gera idėja, tačiau savo esme prieštarauja. Nes jei jis išties manytų, kad jam tai gerai, kaip galėtų neprisidėti darbais?
Kodėl mūsų „piliečiai“ tokie pasyvūs? Nes jie dar sovietmečiu buvo pripratę: jūs statykite tą savo „kamūnyzmą“, aš iš principo už, tačiau šiaip gal aš verčiau užsiimsiu savo. Kai pastatysite, bičiuliai, praneškite man, atšvęsime ir kartu pasidžiaugsime mūsų bendro sutelkto darbo vaisiais.
Taigi ir šiandien mūsų „pilietis“ iš principo už, kad Lietuvoje būtų gera gyventi, kad nebūtų korupcijos, kad šalis būtų klestinti. Tačiau savo esme jis prieš, nes savo veiksmais niekaip to nepalaiko. To negalima laikyti neutralia pozicija. Jis toleruoja blogį, nes nesipriešindamas blogiui pasyviai jį remia. Kaip yra pasakęs konservatyvizmo ideologijos pagrindėjas E.Burke‘as, „viskas, ko reikia, kad blogis triumfuotų - tai kad geri žmonės jam nesipriešintų“. Tik jis be reikalo tokius vadina „geri žmonės“. Jei nesipriešina blogiui, tokiais jie nėra.
Štai mes jau beveik ir atsakėme į klausimą, kodėl lietuvių tauta niekina savo intelektualus. Paklausysi intelektualų - reikės kovoti, konfliktuoti, papildomai dirbti, aukotis. Todėl geriau sau pasakyti: „O, nebloga mintis, labai dėkoju autoriui už tokią puikią įžvalgą, linkiu ir toliau šviesti liaudį“. Kai kurie šią mintį ignoruos, kai kurie ją užsipuls (nuvertins). Kai kurie puls į pasiteisinimus: na taip, aš norėčiau tame dalyvauti, bet...
Bet kokiu atveju, intelektualai yra ta kruopelytė visuomenės, kuri apeliuoja į visuomenės sąžinę, kurie baksnoja į tai, kokie žmonės turėtų būti, kad nugyventų žmogui pritinkantį gyvenimą. Kiekvienas giliai viduje supranta, kad jie teisūs, todėl kaip įmanydami nuo jų ginasi. Todėl iš principo visi už, tačiau iš esmės nė vienas jų nepalaiko.
