Kuo naudingas dzenas

Iš Sekmingatauta.lt.

Kuo naudingas dzenas

Dainius Petravičius

Dzenbudizmas, išreikštas paties Budos kaip aukščiausia budizmo pakopa, kai peržengiami žodžiai, oficialiai įkurtas vienuolio Bodhidharma (jap. Daruma), garsaus indų medituotojo, labai dažnai vadinamas tiesiog dzenu. Japonijos vadybininkai dažnai naudojasi ir mokosi įgūdžių ir išminties iš dviejų knygų: Sun Tzu "Karo meno" ir Myiamoto Musashi "Penkių žiedų knygos" (Go Rin no Sho). Pastaroji yra neatskiriama nuo dar vienos knygos - Takuan Soho "Nesupančiotas protas". Neatskiriama todėl, kad Myiamoto Musashi mokėsi dzeno iš šio vienuolio, o šis parašė traktatą, kuriame apibūdino kovos menų (tuo pačiu ir kasdieninio gyvenimo) ryšį su dzen filosofija, kuri jau senokai peržengė religijos ir dogmų ribas. Šis mąstymo būdas būdingas ne tik Japonijai, tačiau ir Pietų Korėjai, kai kurioms kitoms Azijos šalims, tiesiog manau, jog šalies sėkmingumas tiesiogine proporcija atspindi, kiek plačiai visuomenėje šie principai taikomi. Taigi, ko galime išmokti iš dzeno?

Nejudantis protas

Mes dažnai turime padaryti tiek darbų, kad tik spėk suktis. Visa tai kartais taip supainioja, kad nežinome nuo ko pradėti, o jei pradedame, dažnai blaškomės nuo vieno prie kito, kad viską spėtume laiku. Pažįstama situacija? Vis tai kelia sumaištį galvoje. Kur sumaištis, ten sumažėjusi kokybė. O kas nori nekokybiško rezultato? Juolab kad yra situacijų, kai sumaištis gali turėti lemiamus padarinius. Tai suprasdami, tiek Musashi, tiek Soho kalba apie proto nejudėjimą. Jei norite efektyvesnių rezultatų ir gilesnių įžvalgų, protas turi išlikti stabilus ir nesiblaškyti esant aplinkiniam triukšmui - daugybei norų ir tikslų, daugybei besikeičiančių situacijų, skatinančių apsigalvoti ir nutraukti savo pagrindinio tikslo siekimą. Korėjiečiai turi posakį, kad moteris ateidama nuo virtuvės iki svetainės persigalvoja dvylika kartų. Iš esmės šis posakis rodo, kokios nepastovios yra mūsų nuomonės ir mintys. Taigi, jei sugebėsite išlaikyti savo protą ramų ir susikaupusį, kai aplinka siekia jus išblaškyti, būsite pasiekęs išties nemažai.

Japonijoje vertinamas ramus protas, nes tai veda į pasitikėjimą savimi, objektyviau suvokiama realybė. Mums derėtų pasimokyti būsenos, kai skubėjimas nebetrukdo ir nebejaučiama kaltė, kad darome kažką nepakankamai greitai. Taip pat ji padėtų mums susidoroti su emocijomis, jausmais, sumaištimi viduje, susimažinti kai kurių kraujotakos ir nervų ligų tikimybę. Labai vaizdingai ši savybė pateikta animacinio filmuko "Samurai Jack" serijose "Jack vs. Mad Jack" ir "Samurai vs. Samurai". Nors kūrėjai yra amerikiečiai, jose labai gerai atsispindi savikontrolės ir vidinės ramybės poveikis, nes kuriant buvo konsultuojamasi su kovos menų specialistais. Tikrai rekomenduoju, internete anglų kalba galite pasižiūrėti tiesiogiai [1].

Ar jūsų galvoje pastoviai groja muzika? Sukasi mintys apie praeitį ar ateitį? Laisvalaikiu negalite atsiplėšti nuo darbo, o darbe - nuo šeimos problemų, todėl sumažėjo Jūsų efektyvumas? Ar galite dirbti greitai ir išlikti visiškai ramus ir neįsiaudrinęs? Visa tai rodo, kiek Jūsų protas stabilus ir ramus. Jis nėra inertiškas, jis tik nejuda. Tam ir skirtas zazen sėdėjimas, kad "pasodinti" protą ir sulėtinti, sustabdyti ir nutraukti mąstymą.

KAIP to siekti? Yra kelios technikos. Pirma - zazen meditacija, kuri remiasi susitelkimu į savo kvėpavimą. Antra - misogi praktika - sėdėjimas po tekančiu vandeniu, leidžiant jam nuplauti savo mintis. Neturite darbo vietoje krioklio? Įsivaizduokite jį. Trečia - tiesiog atsiribokite nuo triukšmo, nesitapatinkite su juo. Lyg žiūrėtumėte įtemptą filmą, kur veiksmas jus įtraukia arba ne. Nesileiskite įtraukiami. Ketvirta - susitelkite į maldą, mantrą ar koaną. Sustokite bent akimirkai, gyvenimas ir taip greitai bėga. O technikų tam siekti, jei pasidomėsite, yra daugybė. Ir tai nepriklauso nuo jūsų religinių įsitikinimų.

Akimirkos suvokimas

Sustojimas akimirkai padeda geriau suvokti realybę. Visuomet protas yra nukreiptas arba į ateitį, arba į praeitį, tačiau labai retai jis būna šioje esančioje realybėje vadinamoje DABAR. Vienoje dzeno istorijoje pasakojama, kad samurajus, paimtas nelaisvėn, ilgai negalėjo užmigti galvodamas apie tai, kas jo laukia rytą - kankinimai, pažeminimas. Tuomet prisiminė savo mokytojo žodžius, kad praeities jau nėra, o ateitis gali šimtąkart pasikeisti ir ji dar neegzistuoja. Egzistuoja tik dabarties momentas, kuris yra trumpas, sunkiai apčiuopiamas, tačiau vienintelis tikras. Tai prisiminęs samurajus ramiai užmigo. Kaip jau minėjau, Tolimuosiuose Rytuose labai vertinama vidinė ramybė, todėl jie viską atlieka žymiai produktyviau. Kodėl? Dabarties akimirka suteikia budrumo todėl galima adekvačiai sureaguoti į situaciją. Tai ypač svarbu, ypač tokiose srityse kaip verslas ar medicina, kur reikalingi skubūs, bet protingi sprendimai.

Kasdieniniame gyvenime tai labai praverčia, kai susierzinate - grįžimas į DABAR padeda nuraminti emocijas, suvokti situaciją šaltakraujiškiau. Bent keletą kartų per dieną tiesiog giliai ir lėtai įkvėpkite, o po to taip pat iškvėpkite, visą dėmesį sutelkdami į oro judėjimą, tai bus pirmas žingsnis.

Judantis protas

Kaipgi siekti tikslų, jei protas nejuda? Nejudantis protas juda, jei jis yra nejudantis dzeniškąja prasme. Nejudantis protas turi judėti. Paradoksliai skamba, bet tik mąstant sudėtingai. Mąstykite paprasčiau. Seung Zahn Sunim pateikia paprastą pavyzdį. Esate žiūrėję filmą? Aišku, kvailas klausimas. Kiekviena filmo sekundė sudaryta iš dvidešimt keturių kadrų. Taigi, judesys sudarytas iš stovinčių akimirkų. Protas stebi šias akimirkas, todėl sustoja ties kiekviena jų. Tai vadinama stovinčiu protu. Tačiau protas, judant kadrams, juda kartu su jais. Jei protas sustingsta ties kuriuo nors kadru bent kiek ilgiau, nei jis trunka, Takuan Soho tokį protą vadina supančiotu. Jei protas teka greičiau, nei juda kadrai, jis nesuvokia dabarties akimirkos, todėl jis taip pat yra supančiotas savo įsitikinimų ir lūkesčių - ateitis ir yra mūsų lūkesčiai. Tekėdamas kartu su kadrais protas juos tiesiog stebi, todėl yra labai atidus ir nevertinantis. KAM TO REIKIA? Tam, kad išmoktume elgtis LAIKU. Mūsų kultūra skatina mus skubėti. Iš pirmo žvilgsnio, Japonijoje taip pat. Tačiau nors Japonijoje spaudimas didesnis, mokesčiai didesni, atostogos trumpesnės nei pas mus, iš Lietuvos darbuotojai emigruoja, o iš Japonijos - ne.

Bent aš negirdėjau. Kovos menuose Takuan Soho apibūdina situaciją, vadinamą "tarpo nebuvimu", kur net plaukas netilptų. Ši situacija gerai pažįstama besitreniruojantiems aikido. Šiame kovos mene negali būti atotrūkio tarp priešininkų judesių, todėl besiginantysis turi pradėti judesį tuo pačiu mometu, kai jį pradeda puolantysis ir pratęsti šį judesį iki begalybės. Ne stabdyti ar priešintis, o tiesiog tiek susilieti, kad įvyktų vientįsas judesys be tarpo. Taigi tarpas - tai ne tik atstumas erdvėje, bet ir laiko momentas, kai nėra atotrūkio. Paprastame gyvenime tai galima matyti iš santykio su kitais žmonėmis, santykio su gamta. Ar esate bandę TIEK susilieti su aplinka? Pagauti krentančią vazą, užkliudytą alkūne tuo pat momentu, kai tik ji pradeda kristi, sustabdyti automobilį tuo pat metu, kai priešais važiuojantis automobilis sulėtėja, ar kai užsidega raudona šviesoforo spalva, neperspėjus geltonai - situacijų daug. Ne pradėti greičiau, bet eiti KARTU SU. Kartais pamėginkite ką nors, ką veikti nekantraujate dabar pat, atidėti savaitei, porai valandų ar minučių. Užbėginėjimas dažnai yra tik nervingumo požymis. Patyrę karininkai ir verslininkai puikiai žino, kad reikia sulaukti tinkamo momento veikimui ir skubėjimas gali viską tik sugadinti. Numatyti veiksmus - gerai, bet labai svarbu žinoti, kada juos atlikti. Atlikimas tinkamu momentu ir yra atotrūkio nebuvimas, o tai rodo teisingą proto judėjimą.

1. Yeh St., Yeh R. Verslo menas; Vilnius, 2007.

2. Seung Zahn, Zen kompasas; leid. Kopa, 2006.

3. Musashi M., Penkių žiedų knyga; leid. Obuolys, 2007.

4. Soho T., Nesupančiotas protas; leid. Obuolys, 2007.

5. Moestl B., Šaolinas; Vilnius, 2008.