Laisvė, kai nežinai, ką su ja daryti
Iš Sekmingatauta.lt.
Laisvė, kai nežinai, ką su ja daryti
Viena svarbiausių mūsų laikų vertybių – individo laisvė. Tai šių laikų dievybė. Užsipulkite žmogaus laisves, ir tuoj pat liksite pasmerktas. Žmogaus laisvė dabar yra absoliuti vertybė, aukščiau bet kokios kritikos. Žinoma, galima tarp draugų pasvarstyti, kad galbūt nusikaltėliai ir turi per daug laisvių, tačiau kaip atrodytumėte, jei savo pašnekovui į akis pasakytumėte, jog, jūsų nuomone, šis yra per daug laisvas?
Visgi pamėginsime pakritikuoti pačią laisvę. Negalime nepastebėti, jog su laisve pas mus atėjo pagieža ir neviltis. Atėjo susvetimėjimas, ištvirkimas, pradėjo menkėti žmonių mąstymo ir vertybių kokybė. Kartu su laisve "dvelktelėjo" pagieža ir neviltis. Po 20 metų nuo Baltijos kelio aiškiau nei aiškiai žinome, kad antro tokio visuomenės susitelkimo niekaip nepasiektume.
Tačiau laisvė be žinojimo kaip ja pasinaudoti yra viso labo baisus kankinimas. Visi nori būti laisvi, tik ne visi žino, kaip savo laisves išnaudoti. Iš čia – veržiamasi prie „vertybių“, kurios veda į neviltį ir susinaikinimą.
Kai laisvei nesubrendę individai pasmerkiami laisvei, tai kaip vaikų darželis, kuriame mažyliai „laisvi“, todėl turi jiems per sunkių pareigų suaugusiems. Pavyzdžiui, rinkos ekonomikos sąlygomis verslai išnaudoja žmonių silpnybes savo interesams, nesigilindami į ilgalaikius savo klientų poreikius.
Eilinis vidutinis Lietuvos pilietis paprastai neturi bazinių žinių, reikalingų laimingam gyvenimui susikurti. Pavyzdžiui, jis tvirtai įsitikinęs, kad be banko paskolos buto nenusipirksi. Verslumo jis vengia. Svajojama apie ramų ir gerai mokamą darbą, o gerovė statoma iš paskolų. Tautietis jų gauna, įsirengia „savo“ būstą ir netgi iškelia pokylį draugams. Jis mano, kad turi būstą, kai iš tiesų jo būstas priklauso bankui. Tegu pamėgina nemokėti „nuomos“ bankui, ir tuomet pažiūrėsime, kam iš tiesų priklauso tas būstas. Be to, jis nė nenusimano, kad gyvena ne savame būste, tačiau jį prižiūri, remontuoja kaip savo. Jis visą gyvenimą pradirba bankui ir „padaro“ jam dar 1-2 tokius būstus. Kai gyvenimas artėja prie pabaigos, kai jėgos jau nebe tos, bankas pagaliau atiduoda jam jo dabar jau pasenusį butelį ir žmogus „atgauna visišką laivę“. Ar jam tikrai reikia „visiškos laisvės“ tuo metu, kai reikia rūpintis suprastėjusia sveikata?
Tai galbūt būtų dar tik pusė bėdos, tačiau vidutiniam žmogui dar būdinga ir savanaudiškai naudotis darbdaviu (arba, atvirkščiai - darbuotojais). Pavyzdžiui, dabartinei trisdešimtmečių kartai visai normalu šokinėti iš darbo į darbą tik todėl, kad šiek tiek daugiau pasiūlė. Ir netgi persikviesti buvusio darbdavio klientus. Šioje kartoje tai visai nesmerkiama. Viskas gal ir būtų gerai, jei pakilimas tęstųsi amžinai, tačiau atėjus sunkmečiui ši nuostata juos pražudo. Jei būtumėte darbdavys, kuriuos atleistumėte pirma - ištikimuosius ar pasidavėlius? (Darbuotojas, atitinkamai, pirma pasitaikiusia proga atsikratys nekenčiamo darbdavio). O kadangi jie dar ir pasiėmę paskolas, aiškiai matome, kaip jų vertybės juos užprogramuoja žlugimui. Tai ir turime istorijoje dar nematytą atvejį, kai trisdešimtmečių karta tampa silpniausia ekonomikos grandimi - iš esmės bankrutuojančia karta.
Eilinis tautietis paprastai aiškiai nesiorientuoja, ko reikia, kad būtum laimingas šeimoje. Jis pratęs rūpintis labiau savimi nei kitais, o šeimos santykiuose tai yra paprasčiausias būdas pasmerkti save įtūžiui ir nevilčiai. Santykiuose su vaikais jis neatlieka savo pareigų (o apie jas net ir nenusimano). Štai statistika atskleidžia, kad tėvai vaikams skiria vidutiniškai 6 minutes per dieną. Anksčiau ar vėliau, tai sukelia logiškas ir suprantamas pasėkmes. Tik tuomet jis supranta, kad kažkas ne taip vyksta ir mėgina kažkaip užglaistyti padėtį. Aišku, jam nieko iš esmės nepavyksta pasiekti, nes 1. jis neturi žalio supratimo, ką ir kaip iš tiesų reikėtų keisti ir 2. jis nesuvokia, kad tuo metu jau ir per vėlu tikėtis viską tinkamai pataisyti.
Eilinis pilietis, žinoma, nesinaudoja savo pilietinėmis teisėmis. Jis neturi jokio supratimo apie tai, kad žmogus apskritai negali jaustis visavertis tol, kol yra apleidęs svarbiausias savo pilietines pareigas. Nereikia net sakyti, jog vidutinis žmogus nė karto net nėra girdėjęs, jog besinaudojantieji savo pilietinėmis teisėmis yra nepalyginamai laimingesni, turtingesni ir pan. Jis nežino. O nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ši teisininkų pamėgta frazė dar aktualesnė sėkmės filosofijoje. Kažkas iš antikos filosofų yra pasakęs, kad nežinojimas yra sunkiausia vergijos forma.
Tad laisvė jai nepasirengusiam žmogui yra tik baisi kankynė. Stipresni ir apsukresni jį apmauna. Jis prisidaro sau bėdų. Netrukus visa jo laisvė – tai nesibaigiančios grumtynės su nepakeliamomis problemomis. Nežinojimas anksčiau ar vėliau neišvengiamai sujaukia visą žmogaus gyvenimą.
Tokia yra tos mūsų laisvės tikrovė. Niekas žmogaus nerengia, kad jis sugebėtų oriai ir laimingai gyventi laisvoje šalyje. Pas mus ši veikla palikta saviveiklai. Švietimo sistema iš žmogaus rengia darbinį arkliuką, tačiau nesuteikia žmogui gyvybiškai svarbios išminties. Todėl jis daro tai, kad daro visi, o „visi“, kaip jau matėme, daro tai dėl to, kad tai daro "visi". Pasukus šiuo keliu, laukia grubus gyvenimas ir nuolatinės grumtynės už išlikimą.
Dar prieš keletą metų (2005 – 6m.) man sukiojo pirštą ties smilkiniu dėl to, kad mėginu gyventi pagal knygas. Tačiau dabar 2009-tieji, ir viskas apvirto aukštyn kojomis. Nesunkiai galiu įrodyti (o kad ir įrodinėti nereikia, nes aplink marios tikrų pavyzdžių), kad pasitenkinti privalomu švietimu yra neatsakinga. Jūs turėsite žinių, kaip atlikti jums pametamus darbus, tačiau tik tiek. Jūs nesigaudysite, kaip tapti laimingu, kaip susikurti sau finansinę laisvę, kaip rasti taiką namuose, kaip pasiekti, kad su tavimi pagarbiai kalbėtųsi protingi žmonės. Visai gali būti, kad klausysitės autoriteto tik dėl to, kad jis turi profesoriaus laipsnį. Mano įstitikinimu, akademinis laipsnis nėra proto rodiklis. Neatsakinga nežinoti, jog žmogaus protas neatsiejamas nuo jo sugebėjimų gyventi pagal savo įsitikinimus. Tik toks žmogus, kuris tai sugeba, yra dvasiškai laisvas.
Deja, mes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje niekas neatsako už tai, kad eiliniai žmonės mokėtų orientuotis ir žinotų, ką daryti su savo laisve. Svarbiausias – dvasinis – laisvės aspektas pas mus paliktas stichijai. Nei valdžia, nei kiti svarbesni autoritetai nedaro iš esmės nieko, kad žmonės būtų subrendę laisvei iš vidaus. Nėra ko stebėtis, kad žmonės nėra patenkinti nei tokia valdžia, nei savimi, ir apskritai yra be galo viskuo nepatenkinti.
Tikiuosi, kad šis straipsnis pagelbės mums įsisąmoninti, kad turime gelbėtis nuo nežinojimo kaip nuo maro. Ir gelbėtis ne po vieną, o drauge. Šiandien skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.
Tačiau išsigelbėti nuo nežinojimo nėra taip jau sudėtinga. Maža lemputė gali panaikinti daug tamsos. Mums reikėtų pakeisti vieną nedidelį dalyką - kai sutinkate žmogų, kuriam galėtų praversti jūsų žinios, nepraeikite abejingai pro šalį. Pamėginkite jį sudominti. Jei jis užsikabins, apie tai, ką sužinojo, papasakos dar dešimčiai kitų. Taip turėtų elgtis laisvas žmogus.
Aurimas Guoga
