Lietuva po mito apie bejiegį pilietį
Iš Sekmingatauta.lt.
Taigi, kaip žadėta, pažvelgsime, kokią Lietuvą mes išvystame, kai nustojame vadovautis mitu apie bejėgį pilietį. Dabar jau niekas mums netrukdo pažvelgti, kas lemia tai, jog pilietis jaučiasi bejėgis, t.y. kas palaikė ir leido šiam mitui taip stipriai įsitvirtinti mūsų sąmonėje. Taigi, ar esate pasirengę išvysti tikrą Lietuvą?
Jei taip, tuomet sveiki atvykę į iliuzijų ir manipuliacijų pasaulį. Čia „gyvena“ tie, kurie moka parduoti saldžias iliuzijas. Reklamos pramonė to net neslepia. Geriausiai „perkamos“ kampanijos, siūlančios iliuzinį sprendimą. Pavyzdžiui, lieknanantį kremą, draugų akyse tave išaukštinantį alų, tabletes vyriškumui sustiprinti. Muzikoje ir kituose menuose karaliauja popsas – niekam nesvarbu, kad emocijos netikros, svarbu kad saldžios. Žmonės gyvena įvaizdžio rėmuose. Svarbiausia ne koks esi iš tiesų, o ką apie tave mano kiti. Politikoje taip pat „gyvena“ tie, kurie moka sužaisti žmonių lūkesčiais ir „parduoti“ jiems gero gyvenimo viltį (kai tau pačiam nereikės dėl to stengtis).
Tad esame manipuliuojama visuomenė. Valdo tie, kurie moka įpiršti melagingą iliuziją. Meluoja valdantieji, meluoja verslo įmonės, meluoja žmonės vieni kitiems kurdami visokiausius įvaizdžius.
Mes ne tik perkame iliuzijas. Mes dar ir piktinamės, kad kiti mums jas parduoda. Liaudies pyktis ant meluojančių politikų kone neturi ribų. Tačiau tiesą kalbančių politikų niekas nemėgsta ir nevertina (pvz., V.Landsbergis kelia alergiją). Tad pasipiktinimas dėl to, kad įtakingieji apgaudinėja – tai tik žaidimo dalis. Yra tie, kurie apgaudinėja, tačiau mažai kas supranta, kad tam yra didžiulė paklausa. Iliuzijos – svarbi mūsų dvasinio gyvenimo dalis. Kaip sakė Jošua iš Jeruzalės, esame tie, kurie tiesos nevertina ir visaip stengiasi be jos apsieiti. Dėl to ir klesti melo rinka.
Kaip vieną svarbiausių visuomenės iliuzijų galime prisiminti gelbėtojo ilgesį. Masės ilgisi gero ir doro vado, kuris išspręstų visuomenės problemas ir sukurtų jiems ramų, sotų, nuo iššūkių išvaduotą gyvenimą. Toks gyvenimas – taip pat iliuzija. Žmonės galėtų lengvai įgyvendinti tokį troškimą. Tereiktų išeiti iš darbo ir pagyventi iš santaupų. Baigsis santaupos – tuomet iš pašalpų. Grikiams tos pašalpos tikrai pakaks. Tačiau pažiūrėkite, ar tikrai bedarbiai tampa tokie laimingi?
Visuomenė be galo trokšta komforto – patogumų, prabangos, pasilepinimų ir pan. Kaip sako rabinas N.Veinbergas, po šiais troškimais slypi kūno siekimas numirti. Kūnas tik nori išvengti iššūkių, įtampos, jam tik norisi išvengti sunkumų. Kūnas visuomet pasirengęs įtikinti, jog papildomas krūvis jam per sunkus...
Jei kūnui pavyksta tave įtikinti nusileisti, pasitraukti, pasisaugoti, tuomet žengiamas vienas žingsnis link dvasinės mirties. Žmogus pasirenka ramybę, tačiau jos negauna. Vietoj to kūnas turi naują „pasiūlymą“ – jis maldauja naujos nuolaidos. Dabar jis prašo jūsų leisti ilgiau pamiegoti, daugiau skaniai pavalgyti. Kūnas karštai įtikinėja, kad šitai suteiks tau taip trokštamos laimės pliūpsnį. Iliuzija. Taip nuolaidžiavimas kūnui, komforto siekimas veda į bejėgiškumą ir neviltį. O jos tiek daug mūsų šalyje.
N.Veinbergas atkreipia dėmesį, kad iliuzinis kelias, kuriuo niekuomet nepasieksime trokštamos ramybės. Priešingai, ramybė ateina tuomet, kai žmogus priverčia kūną tarnauti savo pašaukimui. Kurį laiką kūnas dvasiai priešinasi, tačiau, jei nuolat laimi dvasia, ilgainiui nustoja. Tai ir yra vienintelis būdas sulaukti dvasios ramybės. Kūnas turi būti įpratintas tarnauti žmogaus sąžinei. Kai tai įvyksta, žmogus priima gyvenimo jam keliamus iššūkius. Trintis tarp norų ir sunkumų sukuria taip reikalingą gyvenimo jaudulį. Esame stiprūs, entuziastingi, o laikui bėgant vis auga mūsų asmeninės galios.
Tačiau šiandien mes užsiimame ne sprendimų paieška, o padėties konstatavimu. O matome sąmonę, kuri nuolat svyruoja tarp noro pasiduoti iliuzijai ir pykčio už tai, kad kažkas ją „išdūrė“. Štai kodėl, nuėję į rinkimus ir išsirinkę valdžią, jau kitą rytą pradedame ją niekinti. Kaip pasakytų tranzakcinės analizės pradininkas Erikas Berne, visuomenė žaidžia patologinį žaidimą. Vidutinis pilietis mąsto ir kalba taip, kad savo kalbomis išsisuktų nuo atsakomybės ir galėtų mėgautis neveiklumo teikiama ramybe (siekiama komforto). O prieš tai dar jis sulauks pikdžiugiško pasimėgavimo, kai kaltindamas veiklesnius persiims iliuzija, jog jis teisingesnis ir protingesnis.
Tad turime dekadanso Lietuvą, kurioje jau kuris laikas madingos gyvūnų sąmonei būdingos vertybės. Visuomenė logiškai ir dėsningai slenka apatijos, neveiklumo link, o tuo pačiu ir vis labiau dėl savo bėdų kaltina visus aplinkui, o galiausiai užsipuola ir save patį. Komforto siekimas ir padaro pilietį bejėgį. Jei visuomenės lyderiai patraukia su masėmis ir taip pat siekia sočiau ir patogiau gyventi, tuomet jie praranda dvasines galias, kurios iškėlė juos į lyderius. Tada lyderiai tampa tuščiakalbiai lepūnai, kurie nesugeba atlikti lyderystės darbų. Lyderystė tik imituojama, o iš tiesų laivas plaukia kur bangos neša.
Tačiau visų bėdų kertinė priežastis, kuri lemia ir tinkamų lyderių nebuvimą – tai DVASINIO IŠPRUSIMO STOKA. Visuomenė jau įsisąmonino, kokias nelaimes atneša, tarkime, finansinis neišprusimas. Pagaliau supratome, kad žinojimo apie finansus stoka ilgainiui dėsningai lemia skurdą.
Tuo tarpu dvasinio išprusimo stoka – kur kas rimtesnė problema. Dvasiškai neišprususi visuomenė atrodo panašiai, kaip apie socialinį teisingumą postringaujantis Šarikovas – reikia imti ir visiems padalinti. Kai žmogus neišprusęs, jam atrodo visai priešingai – kad jis viską puikiai supranta ir išmano. Pasiklausius kokio santechniko, kokiu tonu jis dėsto savo „tiesas“, galima pagalvoti, jog tai labiausiai žinantis ką kalba asmuo. Toks neišprusimas lemia tai, kad žmogus nesusigaudo, ar jo veiksmai kuria patrauklią ateitį, ar, priešingai, ją griauna. Kaip tikriausiai suprantate, atmetus retas išimtis nežinojimas ateitį griauna, ilguoju laikotarpiu – visuomet. Štai esminė priežastis, kodėl Lietuva užsiima savinaika. Mūsų žmonės neturi elementarios kompetencijos kaip gyventi ir būti laimingam. Esame dvasiniai analfabetai.
Žinoma, tuomet kyla sekantis klausimas. Kai politikai neišpildo mūsų lūkesčių, mes juos keikiame ir siekiame kuo greičiau pakeisti kitais. Tačiau dvasinio gyvenimo srityje padėtis visai kita. Prie esamos dvasinės būklės esame linkę manyti, kad labiausiai pasitikėjimo verta institucija – tradicinė bažnyčia. O neturėtų ji prisiimti nors kiek atsakomybės už mūsų dvasinį gyvenimą niokojantį marą? Kaip mums nekilo mintis, kad jie yra institucija, atsakinga už dvasinę būklę šalyje?
Prieš keliasdešimt metų protingiausi visuomenės nariai suprato, kad ta institucija nėra tinkamas dvasinis kelrodis. Tuomet tapo populiaru dvasingumo ieškoti teatre ar vinilinėje plokštelėje. Dabar išryškėja to sprendimo pasekmės. Visuomenė pateko į gilią sisteminę krizę. Netvirtos šeimos, nėra vaikų, ekonomiškai gyvybingiausia karta prasiskolinusi, žalingi įpročiai pasiekė epidemijos mastą, mūsų gražuolės lietuvaitės „viešpatauja“ Londono bordeliuose. Dabar dar prisidėjo ir ekonominis paralyžius, masinis nedarbas, lyderiai pasimetę ir užsiima burtavimais, kada krizė pasitrauks savaime.
Taigi situacija ir toliau lieka tokia, kad stengiamės apsieiti be tiesos. Viliamės, kad viskas užsiglaistys net mums ir dorai nesusigaudžius kas įvyko. Tuomet galbūt ir toliau galėsime gyventi taip, kaip išganingais 2007-aisis, kai visur grūdomės eilėse, aptarnavimas buvo grubus, visi kūrėsi gerovę ant steroidų ir visiems buvo nusispjauti ant savo artimo ar ant žmogiškumo apskritai. Visuomenė veržiasi atgal į tą padėtį. Padėtį, kuri ir sukėlė šią struktūrinę krizę.
