Lietuvos žemė
Iš Sekmingatauta.lt.
Kai rudenėjant vakarai Lietuvoje tamsėja, kai prasideda dulksna, kai nebetraukia ilgas valandas praleisti gamtoje, pradedame ilgėtis šiltų saulės dienų, ilgesingai prisimename vasaros atostogas, o kalbėdamiesi su pažystamais būtinai pabėdavojame dėl netinkamų orų. Tuomet merginos taip mėgsta ilgėtis ispaniškos saulės ir paplūdimių. Žiemą, kai saulė pasislepia už debesų visam mėnesiui, atrodo, kad esame bjauriausio klimato zonoje. Tačiau štai ateina išganingas gegužis, šilti vasaros mėnesiai, ir mes laikinai primirštame savo nusiskundimus. Kaip ne kaip, vasaros Lietuvoje tikrai neblogos! Kartais kiek daugiau palyja, kai kam kai kurios dienos per vėsios, tačiau, bent jau man, vis tiek geriau nei nuolatinis kepinantis karštis.
Tačiau ne šiaip sentimentalumas man prabudo. Lietuvos gamtos kaprizai gal kartais mums ir nepatinka, tačiau, galų galiausiai, viską sudėjus, tai yra mums labiausiai tinkanti žemė. Lietuviai dažnai persikelia gyventi į savo „svajonių“ kraštus, tačiau po kurio laiko ima busti nostalgija Lietuvos žemelei. Tad nusiskundimai ir pasibėdavojimai dėl prasto Lietuvos oro, ir netgi dėl prasto gyvenimo Lietuvoje, yra normali gyvenimo dalis. Kaip šeimoje normalu kartais pasiginčyti ir pasipykti, taip ir apie savo irzulį tarp savų garsiai pagodoti... (godoti reiškia pamąstyti)
Gal kiek skambės nuvalkiotai, bet Lietuvos žemė yra idealiai pritaikyta lietuvių poreikiams. O poreikiai būna ne tik buitiški, bet ir dvasiniai. Štai apie dvasinius poreikius ir pakalbėsime. Yra kraštų, kurie pritaikyti lėtam, nerūpestingam gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, Karibų baseino salos. Žmonės ten atsipalaidavę, mėgaujasi šia diena, daug šoka ir mylisi. Ir yra tokių kraštų, kuriuose viskas kaip tik priešingai. Imkime kad ir JAV. Čia žmonės daug dirba, vaikšto įsitempę, ir apskritai visame kame gyvena priešingai. Vargu, ar toks pasiskirstymas tiesiog atsitiktinis. Nuo Niujorko iki Karibų ne taip jau toli, tad kodėl toks kontrastas?
Žemėje yra kraštų, verčiančių dvasiškai pasitempti, ir priešingai, skatinančių dvasiškai išgverti. Pietūs mus vilioja nerūpestingu atsipalaidavimu, komfortu. Tačiau ten ir daugiausia beviltiško skurdo. Žmogaus teisės dažniau paminamos, daugiau smurto. Štai viena ispanė man pasakojo savo įspūdžius iš Brazilijos. Sėdi ji kavinėje antrame aukšte, o pirmajame pasigirdo riksmai ir pradėjo šaudytis. Ji, žinoma, išsigando ir susigūžė. O padavėjas jai plačiai šypsodamasis ir sako: „nurimk, brangioji, čia gi jie tarp savęs kalbasi...“. Tad šis komforto ir romantikos pažadas ne visuomet toks jau tikras. Ar nemanote, kad pietiečių vargai nemažai ir susiję su tuo, kad jie taip mėgsta komfortą? (dar STI minėjau N.Veinbergo įžvalgą, kad komforto siekimas yra užslėptas troškimas numirti).
Tačiau yra pasaulyje ir tokių šiltų kraštų, kurie aprūpina jų gyventojus gėrybėmis be didesnių jų pastangų. Pavyzdžiui, kuo taip nusipelnę Saudo Arabijos gyventojai, kad gali taip gerai ir nerūpestingai gyventi? Jų gerovė neužtarnauta, ši tauta nepadarė nieko tiek vertingo, kas pateisintų tokią gerovę.
O tuo tarpu Lietuva yra šalis, kurioje viskas kaip tik priešingai nei Saudo Arabijoje. Čia reikia sunkiai ir kantriai darbuotis, kad galėtum ne tik kad prasigyventi, bet ir apskritai išgyventi. Mūsų žemė nieko neduoda dykai, gal nebent tik lietų. Lietuvoje privalai judėti ir krutėti, antraip žemė tave mirtinai sušaldys. Gamtinių išteklių praktiškai nėra. Buvo mažutis šlakelis naftos, bet ir tas, kaip sakoma, labiau dėl pasityčiojimo. Tad lyg ir išeina, kad esame Dievo nuskriausti?
Iš tiesų yra kaip tik priešingai. Nuskriausti saudžiai. Lietuva – tai kraštas, kuris verčia savo žmones dvasiškai pasitempti. Čia gerai gyventi galima tik tuomet, kai žmonės darbštūs, dori, kūrybingi ir padeda vieni kitiems. Patiriame spaudimą mokytis, judėti, stengtis. Mes Dievui esame toks šeimos vaikas, iš kurio dar gali šis bei tas doro išeiti. Gabius ir perspektyvius tėvai ir mokytojai verčia pasistengti. Kaip teigia vienas rabinas paskaitoje apie Izraelio žemę, arabai savo gerovę gauna dėl to, kad Dievas laiko juos beviltiškais. Kaip tėvas, kuris ilgai mėgino paprotinti savo netikėlį sūnų, kol galiausiai davė jam išlaikymą ir numojo ranka. Ar ne taip šeimoje vyksta? Kai tėvai išsiskiria, tėtis bendrauja su šeima mokėdamas alimentus ir užsiima savo reikalais.
Dvasinės dovanos, skirtingai nei daiktinės, būna pateikiamos problemų ir išbandymų pavidalu. Štai kad ir išsilavinimas. Jei koks nors turtingas dėdė iš Amerikos jums padovanotų studijas prestižiniame Jeilio universitete, ar jums tai būtų ypatinga dovana? Bet juk ilgus metus reikės graužti mokslus, sunkiai darbuotis, jaudintis ar išlaikysi egzaminus!.. Vis dėlto kiekvienas suprantame, kad tai ypatinga dovana, nes studijos viename geriausių JAV universitetų – tai bilietas į šviesesnę ateitį. Deja, šis bilietas nebus nieko vertas, jei iš jūsų pusės nebus noro dėti pastangas juo pasinaudoti.
Tad Lietuvos palaima – tai gyventi žemėje, kuri reikalauja, netgi verčia dvasiškai pasitempti. Šiltų kraštų vertybių sistema čia negalioja, ir tai puiku. Lietuvoje, jei nori gyventi, turi dėti prasmingas pastangas, kurti ir tobulėti. Tik taip įprasminsi savo gyvenimą ir atliksi savo misiją.
Dar viena Lietuvos ypatybė – žmonės čia perdėm kritiški vienas kitam. Ir vėlgi – tai ne tik blogybė. Lietuva yra žemė, kurioje tinkamai savo galimybes atskleidžiantis žmogus praeis griežtą mokyklą. Lietuvoje nedaug kam įtiksi. Čia daug niurgzlių ir impulsyvių kritikuotojų. Tačiau jei subręsi čia!.. Lietuva nėra tinkamas kraštas išpopuliarėti, tačiau puikiai tinkantis subrandinti talentus. Lietuviai turi nešti savo sugebėjimus į kitus kraštus ir juos atskleisti ten. Juk, geriau pažvelgus, mūsų autoritetai yra tie, kurie prasimušė užsienyje. Visi sportininkai mums tampa herojais tik tuomet, kai šio bei to pasiekia pasaulyje. Tas pat su aktoriais ar mokslininkais. Ir su visais kitais. Lietuvos žemė subrandina talentus, tačiau juos atskleisti turime ne čia.
Tikriausiai nereikia ir sakyti, kad žmogus gali išskleisti savo potencialą tik tuomet, kai prisitaiko prie žemės, kurioje gyvena. Tad nustokime dairytis į kitus ieškodami, kuo esame nuskriausti ir ką geriausia pamėgdžioti. Mums skirtus atsakymus mums diktuoja palaimintoji Lietuvos žemė. Ji mums kasdien primena, kad siekti komfortiško nerūpestingo užsisėdėjimo yra mirtina nuodėmė. Čia mes turime būti protingi, kūrybingi, moraliai tvirti – žodžiu, dvasiškai pasitempę.
Aurimas Guoga
2009 liepos 21d.
PS Visos tautos turi kai ko vertingo. Iš pietiečių mums reikia pasisemti žaismingumo, romantikos, nes vien savo dorybėmis pilnatvės nepasieksi.
PPS Lietuva dvasine prasme yra atvirkštinis Rusijos atspindys. Štai Sąjūdžio metais mes džiūgavome ir dainavome, o rusai keikėsi, kad byra jų šalis. Po 10 metų Lietuva puolė į savinieką, rusai tuo metu pradėjo užsiiminėti didžiarusišku šovinizmu. Dabar rusai vėl traukiasi, nes krizė privertė juos sumažinti savo imperines ambicijas. Tuo tarpu Lietuva išgyvena dvasinį atgimimą. Tad dvasinis pasitempimas yra geriausias vaistas apsisaugoti nuo Rusijos siekių vėl mus įtraukti į savo įtakos zoną.
