Nauji būdai kovoti su oligarchine nomenklatūra

Iš Sekmingatauta.lt.

Aurimas Guoga

2010 08 10

Karas su valdininkais tęsiasi. Tauta akivaizdžiai bunda, ką rodo kad ir „Respublikos“ (08 05 d.) įvadinis straipsnis, kuriame aprašoma apie Arvydo Juozaičio ir jo artimų bendraminčių kompanijos susijungimą kovai su nomenklatūra. Tai, kad „Respublika“ pradeda vartoti Sąjūdžio laikų retoriką rodo, kad lemiamas lūžis jau visai čia pat. Manau, kad valdininkų klanui nelieka daugiau kaip 6 mėnesių. Po to prasidės įvykiai, kuriems jie nieko priešpastatyti nebegalės. Tada jie tik stebės savo galą, o mes padėsime pamatus naujos epochos pradžiai.

Tačiau kol kas pergalę dar reikia iškovoti. Šiuo metu svarbiausia prisiminti, kad teigiamų pokyčių galima pasiekti tik švietimu. Jei sieksime revoliucijos pamiršę švietimą, bus T.Blindos variantas. Ateis tokie, kurie, kaip sakė V.Leninas „grobs kas prigrobta“. Jei judėjimą už Lietuvos laisvę ves ne intelektualai, o kažkokie įniršę begalviai, mes gailėsimes, kad šie pokyčiai apskritai įvyko.

Na, o galutinis tikslas turi būti visiškas Lietuvos išvalymas nuo prisidirbusių politikų, oligarchų ir valdininkų. Mūsų laisvės siektis turi atvesti prie realaus atpildo visiems to nusipelniusiems. Visi, kad drįso vogti Lietuvą per šiuos dešimtmečius, negali išvengti atpildo. Jei to nepadarysime, mūsų bėdos grįš vėl ir vėl. Tikiuosi, kad šį kartą mūsų ranka nesudrebės.

Na, o dabar apie naujas taktikas kovoje už laisvę:

1. Šį laikmetį siūlau pavadinti uzurpacija.

Laimi tie, kurie laimi sąvokų karą. Jei laikysitės oficialių pavadinimų, tai mes turėtumėme vadintis į istorijos pabaigą įžengusia visuomene – laiminga, soti ir viskuo patenkinta. Šalyje tobula demokratija, liaudies balso viršenybė, valdininkai kultūringai tarnauja žmonėms.

Jei toks aprašymas jums neatrodo teisingas, pavadinkime mūsų socialinę sanklodą tinkamiau. Taigi mums reikia taiklaus mūsų laikmečio pavadinimo. Šį laikotarpį siūlau pavadinti uzurpacija. Buvo okupacija. Po kiek laiko, išėjus okupantams, stojo uzurpacija. Valdininkų klanai uzurpavo šalį ir imituoja pilietinius demokratinius procesus. Viskas paperkama, o jie savo rankose laiko lemiamą kiekį pinigų. Todėl be reikalo taip dažnai klausiate, ar turime mylėti tokią Lietuvą, kokia ji yra dabar? Šiandien Lietuvos jūs neturite. Ji pagrobta. Praradote ją per aplaidumą, nesuvokimą, kaip svarbu atlikti savo pilietines pareigas. Tačiau jūs galite neteisėtai ten įsitaisiusį veikėją išvyti ir atsiimti savo teises. Tada galėsite ir klausti, ar verta mylėti savo Lietuvą.

2. Ypatingas dėmesys korupcijai žiniasklaidoje

Žiniasklaida pilietinei visuomenei– kaip oras plaučiams. Jei žiniasklaida švirkščia į jus dvasinius nuodus (užsodina ant pramogų adatos, parduoda tiesą ir principus už pinigus, neduoda eterio aktualiausiems pasisakymams), tuomet JŪS esate didžiulėje bėdoje. Jūsų dvasiai nėra kuo kvėpuoti. Ji dūsta, todėl jūs nebegalite savarankiškai mąstyti, spręsti ir veikti. Kiekvienas turime būti ypatingai jautrūs korupcijai ir piktnaudžiavimais žiniasklaidoje.

Sąjūdžio laikais kovos už nepriklausomybę vėliavnešiu buvo „Lietuvos rytas“. Dabar šis laikraštis yra valdančiųjų klano ruporas. Kaip sako Romas Gudaitis, šis laikraštis mano, kad „Lietuvos ryto“ įstatymai turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus. Dar man teko girdėti tokią nuomonę apie „Lietuvos rytą“, kad jie didesnius pinigus gauna ne iš to, ką spausdina, o iš to, apie ką sutinka nespausdinti. Tokios žurnalistikos, jei norime būti laisvi, mes tikrai negalime toleruoti. Mūsų pasipiktinimas tokiais žiniasklaidos veiksmais turi skambėti toli ir plačiai. Ištempkite į dienos šviesą tokius piktnaudžiautojus, ir jie nunyks. Su jais nunyks ir besaikis polinkis korumpuoti tiesą.

Tai netgi dar svarbiau, nei išvalyti nuo korupcijos valdžią. Ką jūs rintumėtės – sveiką maistą ar sveikus inkstus? Žiniasklaida atlieka inkstų vaidmenį – ji pašalina iš valdžios supuvusius veikėjus.

3. Nugalėkime savyje ydingą potraukį problemas spręsti tik sau

Kad galutinai pripildytumėme visuomenę iniciatyvos, po kurios prasideda negrįžtami demokratiniai procesai, mums reikia pakeisti vieną visuomeninį įprotį – savo problemas spręsti tik kiekvienas sau. Šis mąstymas privedė mus prie situacijos, kurioje esame dabar. Turime suvokti, kad taip elgtis yra pražūtinga. Kiekvieną problemą, jei pridėsime dar šiek tiek laiko ir energijos, galime pamėginti išspręsti visuomeniniu lygiu. Pavyzdžiui, vienas tėtis, įpykęs, kad vaikų darželyje jo vaiką darželyje maitina įvairiausiais surogatais, sukėlė tokį triukšmą Klaipėdoje, kad į tai buvo priversti atsižvelgti visos Klaipėdos apskrities valdininkai. Bent jau pajūryje darželinukų maistas tapo panašus į maistą. Apie jų žygį galite pasižiūrėti šį filmą: http://www.blip.tv/file/3704758 . O kas skaitote angliškai, kviečiu paskaityti mano straipsnį apie įmantresnį būdą leisti laisvalaikį – imtis visuomeninių problemų. An Exceptional Hobby: http://www.successfulnation.com/en/index.php/107

Kai įsisąmoninsime, kad laisvas žmogus noriai imasi pilietinių pareigų, nes tai reikalinga jo dvasinei pusiausvyrai, savivertei palaikyti, mes ne tik pabaigsime depresijas, bet ir valdininkų siautėjimą.

4. Sutelktoji antikorupcijos partija

Šis pasiūlymas pats svarbiausias. Kadangi partijos niekaip nenori demontuoti oligarchinės sistemos, mums reikia įkurti specialią partiją, kuri rūpintųsi tik vienu vieninteliu klausimu – kova su valdininkų savivale ir korupcija.

Šią idėją perėmiau iš žydų ortodoksų Izraelyje. Šie susijungia į partiją, kuriai įdomu tik vienas klausimas – Toros reikalai. Kadangi ten politikoje, kaip ir visur, yra kairė ir dešinė, ortodoksai tampa king makers – jie apsprendžia, kas bus valdantieji, o kas opozicija. Tai suteikė jiems neproporcingai daug galių. Ortodoksai sudaro tik apie 10 proc. Izraelio gyventojų, tačiau likę 90 proc. jaučiasi taip, tarsi tie judošiai valdytų viską.

Lygiai taip pat ir mes turėtume sukurti Sutelktąją antikorupcijos partiją, kuri nulemtų, kas bus valdžioje. Ši partija neturėtų jokių ideologinių prielankumų. Jie nei kairieji, nei dešinieji. Jiems nerūpi užsienio reikalai (nebent ten diagnozuojama korupcija), nerūpi kas užims kokius postus, ar daugiau pinigų gaus mamos ar žemės ūkis. Sutelktoji antikorupcijos partija susitelkusi tik į vieną vienintelį tikslą. Ji gali išpildyti bet kokį kitos partijos norą su sąlyga, kad jie daugiausia pasiūlys kovojant su korupcija. Jei šie nevykdo savo pažadų, valdančioji koalicija be skrupulų byra. Sutelktoji antikorupcijos partija suteikia šansą opozicijai.

Taip ši partija, net ir turėdama mažumą, anksčiau ar vėliau primes savo valią net ir labai to nenorintiems politikams. Juo labiau, kad kiekviena jos nesėkmė bus palydima didžiausiu triukšmu, kaltinimais buvusiems „partneriams“, kas tik kels jų populiarumą ir šansus ateinančiuose rinkimuose.