Nuo ko prasideda didieji socialiniai pokyčiai?
Iš Sekmingatauta.lt.
Nuo ko prasideda didieji socialiniai pokyčiai?
Aurimas Guoga
2010 rugpjūčio 19 d.
Tokia jau D-vo valia, kad didieji pokyčiai prasideda nuo mažo žmogaus. Iš neaišku kur, neaišku kaip ir kodėl atsiranda nauja idėja. Tarsi vaiko šūktelėjimas: „O karalius tai nuogas!“. Tada kyla sąmyšis, kai visi elgiasi tarsi gavę basliu per galvą. Niekas tos idėjos neaptarinėja, vengia, kaip katalikai sako, tarsi velnias kryžiaus.
Po kiek laiko, jei tas sąmyšis nepriverčia idėjos autoriaus persigalvoti, tenka į ją reaguoti. Yra du pagrindiniai būdai – smurtinis ir nesmurtinis. Su smurtiniu viskas daugmaž aišku. Iš istorijos žinome, kad pradėti smurtauti prieš idėją, kurios laikas atėjo – tai tarsi save pasikarti. Šiais laikais tas būdas atkrinta – atgyvenęs (tačiau tikrai nemanau, kad negrįžtamai nuėjęs į praeitį. Veikiau manau, kad jis laukia savo renesanso).
Sekantis „geriausias“ būdas reaguoti – tai psichinis puolimas. Sumaišykime idėjos autorių su žemėmis – ir problema išspręsta. Čia daugiausia patirties yra sukaupę antisemitai. Pavyzdžiui, net ir Stalino diktatūros laikais buvo paprastiems žmonėms buvo leidžiama suprasti, kad valdžia yra per silpna sudoroti išsikerojusį žydišką užkratą.
Triukas čia gana guvus – visą tą purvą, kurį sukėlė tavoji iškraipytos tiesos ideologija, nukreipti į tuos, kurie nesutinka gyventi tavo melo rūmuose. Taip, pavyzdžiui, elgėsi inkvizitoriai. Jie aiškino, kad doram katalikui idealų gyvenimą pasiekti trukdo „raganiai“ (suprask: tie, kurie mums aklai nepaklūsta). Nugalabijai „raganių“ – gyvenimas turėtų išsilyginti. Neišsilygino – eik galabyti kito raganiaus...
Mūsų laikais tai taip pat nėra geriausias būdas paskandinti perspektyvią idėją. Dabar yra taip – kai kažkas kažką puola, tai skatina liaudį domėtis. O to kaip tik „ponai“ mažiausiai ir nori. Tad šiais laikais iškilo nauja, deja, jau paskutinė galimybė nutildyti šviesias idėjas – ignoras. Reikia valdyti kontekstą. Reikia taip padaryti, kad geros idėjos nebūtų aptarinėjamos tam tinkamoje aplinkoje. Tada dauguma jas suvoks kaip nevertas dėmesio, taigi tarsi ir neteisingas.
Spengianti tyla gal ir būtų neblogas kovos metodas, tačiau jis turi vieną mirtiną minusą. Tenka užleisti visą kovos lauką. Idėjos autorius turi visą veiksmų laisvę, o uzurpatorius privalo sukandęs dantis tylėti. Jei spengianti tyla idėjos autoriaus nenužudys, jis neišvengiamai laimės.
Taigi visais laikais revoliucijos prasidėdavo nuo neaišku iš kur atsiradusios idėjos. Protestantų revoliuciją pradėjo eilinis kunigas – M.Liuteris. Prancūzų Didžiąją revoliuciją – Volteras ir Rouseau. Įdomu, kas jei buvo tokie iki pastatė savo gyvenimą ant šių naujų savo įsitikinimų?
Sekantis etapas idėjos raidos grandinėje – ją pradeda perėminėti akademinis elitas, o kartais ir dalis valdančiųjų. Bet kokiu atveju, eretišką idėją pradeda remti (o paprastai ir savintis) isteblišmentas (grietinėlė). Tas suteikia idėjai didžiulį pagreitį.
Na, o trečias, lemiamas etapas – kai į kovą įsijungia menininkai. Jie užvaldo masių protus. Nuo šiol idėja nebesustabdoma. Tiksliau pasakius, galima laikinai ją pristabdyti (pvz. Prahos pavasario numalšinimas), tačiau taip tik garantuotai užsispausi sau kilpą ant kaklo.
Na, kalbu gana rėksmingai, turbūt reikėtų visa tai ir įrodyti. Mielai.
1. Sovietijos disidentai. Prie komunizmo buvo keletas disidentų. Kas iš inteligentų, kas iš bažnyčios, o kas dar neaišku iš kur. Esmė ta, kad čia sistemos neatrasi. Bendra viena- visi jie praktiškai bejėgiai prieš sovietų imperiją, ir iš pažiūros jų kova atrodo visiškai beprasmė.
2. 1987 metai. Rugsėjo 11 dieną disidentai A.Terleckas, N.Sadūnaitė, P. Cizikas renkasi į mitingą prie paminklo A.Mickevičiui. Pamenu, mes, vaikai, mokykloje aptarinėjame jų buržuazinį išpuolį, pagal mokytojos komandą sutartinai smerkiame.
3. 1988 m. birželis. Sovietinės inteligentijos atstovai – muzikologas profesorius V.Landsbergis, filosofas R.Ozolas, ekonomistas K. Antanavičius ir daugybė kitų susiburia į „Lietuvos persitvarkymo“ judėjimą. Jie visa kaip mėgina užglaistyti, kas jiems padėjo įsidrąsinti.
4. Į pagalbą ateina daina – A. Vilčinskas „Grįžtu namo“, Antis „Draugas Tatatavičius“, „Bunda jau Baltija“, ir viskas galutinai išslysta iš valdžios kontrolės kai prasideda roko maršai per Lietuvą. Tada masės mojuoja vėliavomis ir elgiasi taip, tarsi be šios idėjos jie negalėtų gyventi.
Taigi dabar matote, kad laisvės daigas ir totalitarizmo dalgis iš tiesų yra mažas, neaišku iš kur atsiradęs žmogelis, kuris sušunka: „Vaje! Karalius nuogas!“. Tikiuosi, kad tai jį padrąsins. Nes tik jis gali pradėti globalius pokyčius po saule. Paradoksalu, bet tai, kad šiandien jis, regis, neturi jokių šansų nieko pakeisti, kaip tik ir daro jį tinkamu atversti naują žmonijos istorijos puslapį.
