Pagarba priešininkui padeda nugalėti
Iš Sekmingatauta.lt.
Iš V.Suvorovo knygos „Išvaduotojas“ (apie Čekoslovakijos „išvadavimą“)
Iš pradžių viskas taip ir vyko: jie į mus pomidorais, mes- pyškinam iš automatų į orą. Ar tai buvo apgalvota reakcija, ar stichinis reiškinys, bet paskui liaudis ėmė visai kitaip su mumis elgtis. Maloniau. Tačiau tam mūsų armija, išaugusi šiltnamio sąlygomis atskirta nuo viso pasaulio, nebuvo pasirengusi. Vyko abipusis, vietinių gyventojų ir kareivių suartėjimas. Viena vertus, Čekoslovakijos gyventojai gana greitai suprato, kad didžioji kareivių dalis neturi supratimo, kur ir ko jie besą. Tad gyventojams, ypač kaimiečiams, kilo mums nesuprantamas užuojautos ir gailesčio mūsų kareiviams jausmas. Tai, kad požiūryje į paprastus kareivius nebuvo priešiškumo, sukėlė nepasitikėjimą oficialiąja mūsų propaganda, nes kažkas nesutapo. Antra vertus, tarp kareivių žaibiškai plito nuomonė, kad kontrrevoliucija yra teigiamas reiškinys, kuris pakelia liaudies pragyvenimo lygį. Kareiviams buvo visai neaišku, kodėl reikia jėga stumti tokią gražią šalį į elgetišką būseną, kurioje gyvename mes. Šis jausmas buvo ypač stiprus tarp kareivių, atvykusių į Čekoslovakiją iš VDR. Mat šiuos rinktinius junginius sudaro daugiausia rusų kareiviai. O rusų tauta aprūpinama bent du kartus prasčiau nei manoji ukrainiečių tauta, daug kartų prasčiau nei Vidurinės Azijos ar Kaukazo tautos.
....
Mūsų divizijos, paliekančios Čekoslovakiją, priminė sumuštos armijos, bėgančios nuo persekiojimo po triuškinančio pralaimėjimo, likučius. Tėvynė mus pasitiko orkestrais ir tuoj siuntė visus ištisais pulkais į lauko stovyklas, aptvertas spygliuotomis vielomis. Gal mus laikė raupsuotaisiais, o gal maru sergančiais. Mus mikliai apžiūrėjo daktarai: tinkamas, tinkamas, tinkamas. O dar kažin kokie žmonės įnirtingai rausėsi mūsų bylose ir taip pat skubiai skelbė rezoliucijas: į Kinijos pasienį, į Kinijos pasienį, į Kinijos pasienį.
