Pokalbiai su kunigu

Be kokiu atveju, sėkmė ir krikščioniška verslo etika nesuderinama, nes tokios apskritai nėra. O jei yra, kodėl iki šiol nesame apie tokią girdėję? Jei tokia būtų buvusi, turėtų apie tai pasakoti dar pradinukams mokykloje, o ne subrendusiems verslininkams.

Bet kokiu atveju, mūsų verslininkai verslo etikos verčiau jau mokytųsi iš žydų, nes atraip ir vėl prisimokysime dalykų, kurie pridarys mums bėdų.

Aurimas Guoga www.sekmingatauta.lt

Pone Aurimai :) ,

savo "firmos" labui į tokius ganėtinai vienpusiškus Jūsų teiginius norėčiau pasakyti kelis dalykus:

- Bažnyčia nesuskato "staiga" mokyti verslo ir kitokios etikos. Tai, ko jinai moko - skelbiama jau apie 2000 metų. Krikščionybė neneigia, o didžiuojasi, kad yra kilusi iš judėjų religijos. Taigi tiek krikščionių bendroji, tiek verslo etika yra labai susijusi su kertiniais judaizmo principais, su tuo skirtumu, kad prie senojo paveldo prideda poros tūkstantmečių ir dešimčių krikščioniškų tautų dvasinę, kultūrinę ir, kas be ko, ekonominę patirtį.

Ypatingą dėmesį verslui, ekonomikai ir jų etikai Katalikų Bažnyčią pradėjo skirti XIX a., kai pramoninė revoliucija nuskurdino ištisus visuomenės sluoksnius. Šiuolaikinis Bažnyčios socialinis mokymas buvo nemaža dalimi suformuotas tuo metu, kaip praktinis atsakymas į drastiškas ekonomikos gyvenimo neigiamybes. Sistemiškai tai, ką krikščionybė siūlo kaip priimtiną socialinio ir ekonominio gyvenimo modelį, buvo pritaikyta pokarinėje Vakarų Vokietijoje.Tenai, nušalinus nuo valdžios nacius ir neprileidus prie valdžios komunistų, socialinių ir ekonominių santykių formą, vadovaudamiesi savąja etika, nulėmė katalikų ir evangelikų politikai. Atrodo, kad vokiškasis "socialinės valstybės" modelis, didžiąja dalimi tebesilaikantis anuomet pasirinktos krypties, iki šiol nėra sukompromituotas.

Todėl mūsų organizacija ir kviečia į seminarą būtent šios šalies verslininkus, kurie, remdamiesi savąja darbo patirtimi, ketina pailiustruoti, kaip krikščioniškosios verslo etikos praktinis taikymas garantavo jų įmonių sėkmingumą.

...O kai ko nors nesame girdėję, tai nebūtinai to negirdėto dalyko bėda - kartais būna ir negirdėjusiojo bendro išsilavinimo problema... :)

Su gerais linkėjimais -

kun. Robertas Grigas

Lietuvos Caritas generalinis direktorius

www.caritas.lt

Tačiau jūsų atsakymas mane suglumino: nejau norite pasakyti, kad M.Liuterio žemėje vėl siautėja katalikybė?

Na, prašau nesupykti. Aš esu gimęs katalikų šeimoje, tačiau vaikystėje mane kaip veršiuką tempė į bažnyčią. Aš susituokiau liuteronų bažnyčioje, nes mane tempė į santuokos kursus, o kantrybęs taurę perpildė tai, kad grasino žymėti kiek ateini ir neduoti kursų baigimo pažymėjimų. Nuo to laiko priklausau liuteronams. Po to mane geri žmonės užvedė ant judaizmo, ir aš supratau, kodėl jie užrištomis rankomis "padaro" bet kurią krikščionišką visuomenę. Tad nesutinku, kad esu nepakankamai išsilavinęs. Mano įsitikinimu, jei nepamėginote judaizmo, tuomet dvasingumo srityje teturite pradinį išsilavinimą.

Aurimas www.sekmingatauta.lt

Gerbiamas Aurimai,

Jūsų antrasis laiškas man daug labiau patiko :) - padėjo geriau Jus suprasti. Patvirtinote bene dažniausiai Lietuvoje pasitaikančią patirtį: labai didelis procentas žmonių, nusiteikusių prieš krikščionybę, vaikystėje yra patyrę nuoskaudų dėl neišmintingo artimųjų ar "bažnytininkų" elgesio.

"M.Liuterio žemėje" liuteronai seniai darniai bendradarbiauja su katalikais, ir kvailos viduramžių priešiškumo istorijos nebedaro jų santykiams įtakos: pokaryje jie išvien kūrė Vokietijos "gerovės valstybę", šiandien socialinio teisingumo siekiuose katalikų Caritas veikia bendradarbiaudamas su evangelikų / liuteronų Diakonija (tai dvi didžiausios tinklinės organizacijos Vokietijoje, kurioms valstybė faktiškai yra delegavusi socialinės apsaugos funkcijas).

Mano "rangas" pagal Katalikų Bažnyčios tvarką yra pats "mažiausias", nors nemanau, kad žmonės (tiek judaizme, tiek krikščionybėje) turėtų būt vertinami pagal kažkokius rangus.

Esu įsitikinęs, kad gana beprasmiška skirstyti tikėjimo bendruomenės į dvasingesnes ir mažiau dvasingas. Katalikas būdamas neabejoju, kad Bažnyčios mokyme sutelkta tiesos pilnatvė. Tačiau gyvenimo praktika aiškiai parodo, kad konkrečių asmenų dvasingumo "kokybė" priklauso ne nuo formalaus įsijungimo į vieną ar kitą bažnyčią, religinę bendriją. O priklauso nuo asmeniško santykio su Dievu ir žmonėmis - nuo to, kaip įgyvendinamas tikėjimas. Šia prasme sutinkame nuostabaus kilnumo ir judėjų, ir krikščionių, ir musulmonų ar budistų, kaip kad ir "bukų", šaltų visų tų bendrijų atstovų.

Nuoširdžiai linkiu Jums visada draugauti su pirmųjų grupe :)

Pagarbiai -

kun. Robertas Grigas

man taip pat patiko jūsų atsakymas. Jis buvo tiek geras, kiek galėjo būti. Tai rodo, kad esate žmogus, su kuriuo įmanomas sąžiningas dialogas.

Dėl prievartos: pas žydus pradedama nuo kertinio principo - jokios prievartos dvasiniame gyvenime. Galite įsivaizduoti, ką tai reiškė man, atėjusiam iš tradicijos, kurioje nuolat smurtaujama ir kurioje, smurtavimui mažėjant, atitinkamai tokiu mastu išsilaksto ir pasekėjai.

Dėl to, kaip jūs sakote, kad pati religijos įgyvendinimo kokybė lemia žmogaus dvasingumą, yra svari, graži, bet pavojinga nuostata. Katalikų bažnyčia leidžia ir netgi skatina žmones pasikliauti pusiniu žinojimu dvasingumo klausimais. Judaizme pabrėžiama, kad nežinojimas yra nelaimė, o dalinis žinojimas - tragedija.

Papasakosiu vieną žydišką anekdotą. Ateina žydelis pas rabiną ir susijaudinęs dėsto: einu gatve, o ten plakatas: Toros nuomonė - nedalyvauti rinkimuose. Čia pasauliečių reikalai, mes turime būti aukščiau jų. Einu toliau - kitas plakatas. Toros nuomonė - dalyvauti rinkimuose. Rinkimai padės ortodoksų bendruomenei įgyti politinės įtakos, turėsime babkių mokykloms. Einu dar toliau - plakatas "Toros nuomonė - dalyvauti", einu dar toliau - plakatas "Toros nuomonė nedalyvauti". Tai kokia gi iš tiesų ta Toros nuomonė?

Rabinas keik patylėjės klausia? - Tu kiek studijavai Torą? - Na, kai buvau dar vaikas mokykloje. - O tavo žmona? - Na, ji taip pat. Na tai štai, ką tau, mielasis žmogau, reikėtų padaryti. Grįžk namo ir gerai įsigilink į šį klausimą. Apgalvok jį iš visų kampų. Po to viską dar gerai pasverk ir pertikrink. Tada dar pasitark su žmona, dar po to su draugais. Pagaliau pasieksi etapą, kai būsi visiškai tikras dėl to, kokia Toros nuomonė. Žmogelis padėkojo ir jau gręžiasi eiti. - O tada, mielasis žmogaus, žinok, kad Toros nuomonė yra visiškai priešinga tam, ką tu sugalvojai. Daryk priešingai ir gali būti ramus, kad pasirinkai teisingai.

Štai kokia reikšmė yra teikiama studijoms, žinojimui. Va štai jeigu katalikų bažnyčia sutiktų pripažinti judaizmo pirmenybę ir paskatintų tokį požiūrį į dvasingumą, tuomet Lietuva sužydėtų per trumpiausią laikotarpį. Tačiau kadangi katalikai to niekuomet nepadarys, telieka laukti Mesijo, kuris visus tokius "savotiškai teisius" pastatys į vietą.

Aurimas

Labiau mėgstu anekdotą apie žydų rabino sūnų, kuris užsidaręs kambaryje karštai meldėsi, o greta lopšyje verkė jo vaikas. Rabinas atėjęs subarė uolų maldininką, kad nesirūpina savo vaiku, o tasai atsikirto, girdi, buvau pasinėręs Dievo Artume, ir visa aplinka su jos pasaulietiniais reikalais man buvo "išnykusi"... Rabinas sako: "-Žinai, sūnau, kas iš tikrųjų priartėja prie Dievo, tai melsdamasis jaučia ir vėjo dvelkimą, ir sužeistos skruzdės krebždėjimą, nekalbant jau apie savo vaiko verksmą..."

Žinia, anekdotai nėra nei Tora, nei Evangelija - tai šiek tiek suprimityvinti gyvenimo tiesų vaizdeliai.

Dėl pusinio ar dalinio žinojimo tikėjimo klausimais, sakyčiau, net geriausias žmogiškasis Dievo pažinimas tėra pusinis. Nes Dievas, kaip jį supranta ir žydai, ir krikščionys, yra Begalinis visais atžvilgiais, o žmogus su savo pažinimo galiomis - ribotas.

Bet apskritai Jūs gal nelabai klystate, manydamas, kad krikščionybė nelaiko studijomis įgyjamo religinio žinojimo pagrindine vertybe. Labiau vertinamas valios apsisprendimas už gėrį, kuris įvyksta slėpiningoje žmogaus būtybės gelmėje, veikiamas ne vien žinojimo. Pasakysiu kaimiškos patirties pavyzdžiu. Esu sutikęs Dievu netikinčių žmonių, kurie galėjo mintinai cituoti bet kurią Toros vietą, gilinosi į Knygos teiginius, galėjo paaiškinti įvairių judaizmo srovių mokymo savitumus - ir visdėlto apsisprendė tikėjimą atmesti. Žinojimo daug, o elgesys bjaurus. O būna atvirkščiai - žmogus teturi elementarias tikėjimo žinias, tačiau iš jo viso "spindi Dievas" - ramybė, džiaugsmas, gero linkėjimas kitiems, išreiškiamas veikla... Katalikai sakome, kad tą skirtumą nulemia žmogaus valios pasirinkimas: žmogus žino (bent nujaučia) kas gera, teisinga, bet gali elgtis priešingai.

Tiktai kažin, ar verta mums ginčytis - juk kaip ir judėjai, mes, krikščionys (beje, musulmonai irgi) laukiame Mesijo atėjimo. Kaip Jūs teisingai sakote, Jis ateis ir visus pastatys į vietą. Kadangi, kaip teigia ir Tora, ir Evangelija, Jis yra Gailestingas ir Mylintis, labai tikėtina, kad pastatys į gerą vietą. Tuos, kurie atkakliai ieškojo teisumo, bet, ko gero, ir daugelį tų, kurie žmonių akimis atrodė ne itin "teisūs"... Palaukime ir pamatysime :)

Brandaus augimo Senojo Alyvmedžio kamiene ! (Katalikų Bažnyčia vaizdingai apbūdina judaizmą kaip tūkstantmetį Alyvmedį, iš kurio išaugusi jauna, Dievo gyvybės kupina šaka yra Krikščionybė. Tačiau toks matymas nė kiek "nenurašo" kilmės kamieno reikšmės).

Pagarbiai - kun. Robertas Grigas

Kaunas

Kaip pas mus liaudyje sakoma, už tai sušaudyti maža!

Esu parašęs straipsnį, kuris vadinasi Katalikų bažnyčia - didžiausias katalikų priešas. Šį straipsnį, kuriame atvirai dėstau, kaip Katalikų bažnyčia lemia mūsų krašto vargus, galite rasti čia: http://www.sekmingatauta.lt/lt/Katalik%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dia_-_did%C5%BEiausias_katalik%C5%B3_prie%C5%A1as

O į tai, kad ne vien žinios lemia viską, tas tai taip. Ateina laikas, kai išmoksti gyventi, ir tuomet svarbu drąsiai ir atvira širdimi veikti. Lietuvoje gimė Mussar, elitinė judaizmo filosofija, kurios atstovai šiandien laiko viršų Izraelyje. Judaizme meilė, artumas yra labai svarbios vertybės, tačiau pirma jų būtinai eina studijos ir kompetencija. Todėl jie myli vienas kitą, o mes, lietuviai - bjaurimės savo kraštu ir vienas kitu.

O šiaip nuoširdžiai, visai ne norėdamas jus kaip nors paveikti ar sumenkinti, pasakysiu, jog man atrodo, kad krikščionybei Lietuvoje artėja paskutinioji. Aš prilipinu savo knygą "Sėkmingos tautos idėja", kurios pabaigoje yra O.Milašiaus, atsidavusio kataliko, pranašystė: Vilnius taps Šiaurės Atėnais, tačiau Romos popiežius nevadovaus šiam judėjimui. Štai aš ir pateikiau pasiūlymą tautai - mokykimės iš žydų ir tuomet gyvensime ne kaip katalikai, o kaip jie! Jei Lietuva sutiks, Vilnius vėl taps Šiaurės Jeruzale. Mes stosime į vieną gretą su žydais, perimsime jų žinias, ir mėgausimės Dievo pažadu: tu valdysi tautas, o tavęs niekas nevaldys!

Nieko šaudyti, Aurimai, nereikia (užtenka, kiek žydai su savo "nepusėtinu" (?..) žinojimu su palestiniečiais šaudosi. O šiaip - palaukime Mesijo, ir Jisai visus mūsų žinojimus įvertins. Kaip ten Dovydo Psalmėse pasakyta - "Jis permato širdis ir inkstus".

K. Robertas

Žaviuosi jūsų vyriškumu. Kaip matote, diskusiją pradėjote lengvais priekaištais, kad man trūksta žinojimo, o baigiame tuo, jog neryžtingai ginate savąjį pusiau žinojimą. Tokioje diskusijoje dalyvauti jums turi būti tikrai nelengva. Kitas susijaudinęs būtų pradėjęs mojuoti rankomis, priburbuliavęs kaltinimų ir pabėgęs.

Dėl šaudymusi su arabais - pamėgintumėte jūs šalia tos liaudies pagyventi - pažiūrėtume, kas būtų. Čia žydų atžvilgiu taikoma asimetrinė etika - vieni etikos standartai musulmonams, visiškai kiti - judėjams. Jūs klausotės tik tų, kurie naglesni ir kurie garsiau rėkia. Kodėl? Ogi dėl to, kad pradėjus objektyviai išklausyti žydus, kyla mirtinas pavojus kryžiui. Dėl to pranašai (Malachi, Rambam) skelbia, kad, atėjus Mesijui, kurio taip laukiate, jūs pats savo noru lipsite ant bažnyčios stogo numušinėti kryžiaus. Tuomet tiesa įsigalės, o jūs suprasite, jog visa laiką jai trukdėte.

Mes abu puikiai žinome, kad tiesa gimsta diskusijose (jei jei neperauga į bevaisius ginčus). Ar sutiktumėte, kad mūsų diskusiją be pataisymų ir komentarų persiųsčiau aguoga.lt naujienlaiško prenumeratoriams? Paskutiniosios (t.y. šios) savo žinutės neskelbsiu.

Pone Aurimai,

matau, kad pokalbis perauga į "bevaisius ginčus", tad nematau prasmės jį tęsti. Nes jei ateinama prie teiginių "mūsų pranašai sako, kad jūsų pranašai klysta - vadinasi, jūsų pranašai klysta" - tai nėra diskusija, ir į jokią tiesą tai neveda. Tokį bendravimo būdą aš vadinu absoliučiu oponento ir jo vertybių neigimu. Deja, kitokio bendravimo - tiek idėjiniuose ginčuose, tiek kasdienėje buityje - religijos, politikos, kultūros klausimais mūsų pasaulyje pasitaiko labai retai. Tikiu, kad, žmonėms tobulėjant ir artėjant prie Dievo, pagarbaus ir nepikto bendravimo atsiras daugiau.

Atsisveikindamas tik išreikšiu savo nesutikimą su asimetrinės etikos priekaištu. Nuo seno atidžiai seku žydų ir arabų konfliktą, esu lankęsis Izraelyje ir palestiniečių teritorijose. Lygindamas įvairių šaltinių informaciją, susidariau nuomonę, kad asimetrija yra, tačiau arabų nenaudai. Kuomet pasaulio "galingieji", didžioji žiniasklaida ir viešoji opinija gana atlaidžiai toleruoja faktą, kad Izraelis, atsakydamas į teroristų arabų išpuolius, bombarduoja milijoninį miestą, Beirutą, arba mėnesį apšaudo ištisą Gazos regioną, kur žūsta civiliai - tai yra asimetrija. Lygiai tokia pati, kaip už žuvusį vokiečių kareivį nacistų sudeginti ištisi Lietuvos ar Baltarusijos kaimai.

Kai išsakai tokį požiūrį, paprastai sulauki kaltinimo antisemitizmu. Neteisingas kaltinimas. Mano seneliai ir mama Suvalkijos kaime karo metais slėpė nacistų persekiojamus žydus. Jei, neduok Dieve, panaši situacija pasikartotų, elgčiausi taip pat - nesvarbu, ar represijos grėstų žydams, ar rusams, ar čečėnams. Tačiau neteisingumo nepateisinsiu, kad ir kas jį vykdytų.

Su gero linkėjimu -

kun. Robertas Grigas

P.S. Visą mūsų susirašinėjimą - įskaitant pastaruosius laiškus - galite naudoti, kur manytumėt esant reikalinga.

Dėl pranašų: tebūnie, jūs teisus. Čia ne vieta juos kaišioti. Nebūčiau pradėjęs, jei ne daugybė iš jūsų pusės neatsakytų klausimų. O dėl arabų, tai daugeliui nežinoma pusė yra ta, jog arabai, pradėjus statyti Izraelį, subėgo kaip musės iš plačių teritorijų. Iki tol ten buvo negyvenamos dykros. Pats matėte, jei buvote, kaip tie arabai gyvena. O taip begyvendami nuolat dėl savo atsilikimo ir purvo kaltina žydus, tarsi iki jų atvykimo jie būtų gyvenę nors kiek žmoniškiau. Kaltina, tūžta, tačiau niekur neišvyksta. Buvau ir Izraelyje, ir Egipte. Tada supratau, kodėl tie "nuskriaustieji" neskuba palikti Izraelio. O šiaip jau žydai 1967-8 metais siūlė tai, ką dabar arabai norėtų iš jų gauti. Tačiau arabams tuomet tai netiko. Aurimas

PS Linkiu jums geros konferencijos apie verslo etiką.

k. Robertas