Prieš tūkstantį metų
Iš Sekmingatauta.lt.
Iš A. Čekuolio knygos „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“
Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose, kaip tik tūkstantmečių sandūroje. Paminėtas, šiandien pasakytume, skandalų ir nusikaltimų skyriuje. Kronikoje pranešama apie tragišką šventojo Brunono misijos pabaigą. Arkivyskupas bei vienuolis, dar vadinamas Bonifacijum, matyt, buvo svarbus žmogus, nes apie jo ir aštuoniolikos palydovų mirtį kronika paskelbė iškilmingais žodžiais: „1009-ųjų kovo 9-ąją (dabar tai būtų vasario 14-oji) jie iškeliavo į dangų.
Tai buvo jau antroji misija, kurią į baltų žemes siuntė Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis. Jis norėjo padidinti savo įtaką. Pirmąją šventojo Vaitiekaus Adalberto misiją, nudaigoję, Vaitiekų, sustabdė prūsai. Brunonas po dešimties metų bandė ją pakartoti jotvingių žemėse, į pietus nuo dabartinių Druskininkų. Iš pradžių jam sekėsi neblogai. Vietos kunigaikščio Netimero dvare jis ėmė pamokslauti. Netimeras su juo susiginčijo, Brunonas, pats tapęs krikščionimi tik prieš 11 metų, suvertė pagonių stabus į laužą, o įsiutęs Netimeras į laužą įmetė patį Brunoną. Tačiau laužas užgeso ar kažkas kita su juo atsitiko. Netimeras tai palaikė lemties ženklu ir apsikrikštijo su visa 300 vyrų kariauna. Paskui Brunonas patraukė į kitą Netimero valsčių, bet ten kunigaikštis Zobedenas be kalbų nukirto arkivyskupui galvą ir įmetė į Aistros (dabar Aitra) upę, o palydovus pakorė. „Švelnūs“ buvo mūsų protėviai. Visi tada buvo tokie... Po to porą šimtmečių niekas nenorėjo lietuvių krikštyti.
Bet kodėl lietuviai, atvykę į šias žemes 2000 metų prieš Kristaus gimimą, išsilaikė taip ilgai vienoje vietoje, kai aplink sūkuriu sukosi tautos ir gentys? Vengrai ieškojo sau vietos, turkai – irgi, slavai daužėsi su germanais ir tarp savęs. Išlikome kaip sala visoje toje makalynėje.
Įsiverždavo į mūsų žemes dažnai – įvairūs raitų klajoklių būriai, vėliau – kryžeiviai, kai kuriomis žiemomis net po kelis antpuolius suruošdavo. Bet pavergti mūsų negalėjo iki pat XVIII amžiaus. Kodėl?
Tvirtinu dar kartą: turime stipraus pasipriešinimo, nepriklausomybės, prisitaikymo prie sąlygų, siekiant savo, genus. Ir tradiciją mąstyti apie savo šalį kaip apie visumą. Ir narsos į valias. Nuostabią drąsą.
Žinote, iš kur atsirado žodis vėliava? Kiti indoeuropiečiai tokio žodžio neturi. Eina būrys lietuvių kareivių. Žmonės sako: „Vėlės eina. Tie, kurie žus“. Ir kareiviai taip save vadindavo - vėlėmis. Linksmi eidavo: „Tuoj bus mūšis, tuoj visi žūsime!“. Vėliau vėliava pradėjo vadinti patį būrį, o dar vėliau – ženklą, kurį būrys nešdavo.
Skandinavų vikingai išbandė kelionę Nemunu anksčiau nei kelią į Ameriką. Stipriai gavo į kailį, nutarė, kad neapsimoka. Rinkosi aplinkinius kelius per Dauguvą ir tolimąją Nevą, o bendravimo taktiką su mumis pakeitė – atvykdavo daug, dažnai, bet – prekiauti. Atsimenate Krėvės vaizbūną? Toks lietuviškas žodis buvo – vaizbūnas, truputį pirklys, truputį plėšikas. Kilo iš Visbi, Švedijos miesto pavadinimo. Būtingė, kur dabar naftos terminalas, irgi skandinaviškas žodis, iškasenos patvirtina, kad ten būta vikingų. Prūsai savo bajorus vadino bitingais. Tai šiek tiek iškreiptas žodis vikingas.
Tokia jėga – Angliją, Prancūziją, Rusiją ir dalį Italijos užvaldė, prie mūsų taip arti buvo, o nieko negalėjo padaryti. Genai – dalykas, kuris keičiasi mažiausiai. Tai reiškia, tokie, kokie esame, išliksime dar tūkstantį metų.
