Rusijos URM taktikos

Iš Sekmingatauta.lt.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kodėl su Rusija negalime rasti bendros kalbos? Kaip tai galima padaryti? Sakoma, kad Rusijos protu nesuprasi. Na, sveiku protu ir iš tiesų nesuprasi, tačiau į pagalbą pasikvietę psichiatrą daug ką išsiaiškinti galime. Taigi, pakvieskime Tranzakcinės analizės pradininką dr. Eriką Berne.

E. Berne savo, sakyčiau, genialioje knygoje, „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ (1964) rašo apie patologinius bendravimo modelius. Vienas iš jų vyksta psichoterapeuto kabinete. Jis vadinasi „žaidžiame pagalbą“. Žaidimo esmė yra tokia – koks nors piktybinis paauglys atvedamas pas psichologą, kuris jam stengiasi kaip nors padėti. Tačiau paauglys visai nenori pasikeisti. Jam patinka vaizduoti besikeičiantį ir mėgautis, kaip vargsta psichologas. Po serijos tokių nevaisingų bandymų, psichologas nebetenka pusiausvyros, supyksta ant „paciento“, o šis tylomis mėgaujasi savo vidine pergale.

Mano supratimu, Rusijos URM politika gana netoli šio žaidimo principų. Štai jie pasirašo Įprastinės ginkluotės Europoje sutartį, kurioje pažada, kad išves karius iš Padnestrės ir Abchazijos. Tačiau jų neišveda, o kaltina Europą, kad ši nepriverčia Baltijos valstybių ratifikuoti šios sutarties. Galiausiai „netenka kantrybės“, pareiškia, kad pasitraukianti iš sutarties. Dabar ji jau siūlo pasirašyti naują, ne tokią „pasenusią“ sutartį. Ar Europa sutiks? Tas pat nutiko ir su energetinio saugumo chartija. Žodžiais Rusija už. Kai reikia vykdyti – Rusijai staiga ji nepriimtina, siūlo derėtis dėl naujos, atseit, labiau atitinkančios laiko dvasią.

Rusija nuolat laukia nuolaidų. Pavyzdžiui, ji laukia nuolaidų iš Baltijos valstybių, kad galėtų normalizuoti tarpusavio santykius. Priekaištų sąrašas mums netrumpas. Pagalvokite, baltiečiai, kur galėtumėte mums nusileisti, kad pagaliau galėtume civilizuotai su jumis elgtis.

Rusija žaidžia „demokratijos ligonį“. Demokratijai, atseit, nepaprastai padėtų nuolaidos iš „partnerių vakaruose“. Negalime apie šią šalį šnekėti ką nori, nes taip sukeli antivakarietiškas nuotaikas Rusijoje. Negalima ginčyti sovietinės karo interpretacijos, nes tai sukelia valdančiojo elito įtūžį (galima pagalvoti, jog jie nemoka susivaldyti). Ir taip toliau, ir panašiai.

Labai sunku nuneigti, kad Rusijos URM aktyviai stengiasi formuoti Lietuvos gyventojų nuomonę apie II pasaulinio karo baigį, santykių su Rusija ir kitais klausimais. „Delfi“ komentaruose Rusijai aktualiausiais klausimais, knibždėte knibžda Lietuvai labai žalingų nuomonių. Pavyzdžiui, stengiamasi sudaryti įspūdį, jog pusė portalo skaitytojų karštai prieštarauja versijai, jog Ukrainoje sovietai 1932 – 1933 surengė holodomorą. [1] Vienas komentaras skamba netgi taip: kas vadovavo Sovietų Sąjungai? Stalinas. Kokios tautybės jis buvo? Gruzinas. Va, štai, ukrainiečiai ir turėtų pateikinėti pretenzijas gruzinams (beje, visa tai tuo metu, kai buvo kilusi didžiausia įtampa dėl karo veiksmų).

Šiuo metu Rusijai svarbiausias ideologinis uždavinys – įtikinti visus ir toliau vadovautis sovietine karo baigties versija. Tokia versija suteikia putininiam režimui ideologinį raison d‘etre. Jei komunistinis režimas išvadavo Europą iš piktųjų hitlerininkų, tuomet ne tokia jau ypatinga Centrinės Europos okupacija, o ir pati išvaduotojų okupacija juk negali būti žiauresnė nei tų, kurie prieš tai ją buvo užgrobę? Mūsų protas juk negali to net įsivaizduoti. Tokia karo baigties interpretacija pateisina ir leidžia ir toliau egzistuoti KGB-istų režimui, nes jis juk suvaidino be galo pozityvų vaidmenį Europoje – tik jo dėka šiandien ta Europa ir egzistuoja. Visos begalinės kančios, sukeltos vieno nežmoniškiausių režimų per visą pasaulio istoriją – menkniekis, palyginus su šiuo didingu pasiekimu.

Nusižiūrėjusi į Vakarus, kurie grasina laisvės atėmimu už holokausto neigimą, Rusija nutarė irgi grasinti kalėjimu tiems, kurie drįsta prieštarauti jos išvaduotojiškai versijai. Tik štai vakarai draudžia neigti holokaustą dėl to, kad jis nepasikartotų. O kokia Rusijos draudimo prasmė? Ogi visai priešinga. Antikos mąstytojas Herodotas yra labai taikliai pastebėjęs: „žmonės, nesupratę istorijos, amžinai lieka vaikais“.

Dar reikėtų paminėti apie tai, kokiu būdu mes esame verčiami įtikėti išvadavimo versija. Tikriausiai girdėjote, kad smurtiniai nuskaltėliai dėl savo darbų dažniausiai kaltina savo aukas. Pavyzdžiui, prievartautojų mėgstamiausias pasiteisinimas: ji taip išaukiančiai elgėsi, kad pati prisiprašė. Taip nesąmoningai yra siekiama įdiegti kaltės jausmą aukai dėl ją ištikusios tragedijos. Jei žmogus jaučia kaltę sau, jis neturės dvasinių jėgų ryžtingai siekti teisingumo.

Viena "mėgstamiausių" URM-o taktikų - kaltės indukcija. Atidžiai ir apgalvotai yra parenkamos etiketės šiam jausmui sukelti. Dialogas su savo vakarinėmis išprievartautomis kaimynėmis vyksta maždaug taip:

Kaimynė: jūs, rusai, visai mūsų neišvadavote. Jūs tik vieną okupaciją pakeitėte kita, ir, beje, žiauresne.

Rusija: Ką tu čia kalbi? Mes tave išvadavome iš fašizmo, tai štai kaip tu atsidėkoji?

Kaimynė: tai, ką tu vadini išvadavimu, mums tik buvo naujas teroro etapas. Mums tai - joks išvadavimas. Išvadavimas būtų tuomet, jei būtumėte išvadavę ir išėję.

Rusija: Jūs tik pamanykite, ką šis menkysta kalba! Mes tiek kraujo praliejome, kad išvaduotume pasaulį nuo fašistinio maro, o jis dabar viską mėgina apversti aukštyn kojomis!

Kaimynė: Tiek Hitleris, tiek Stalinas buvo abu iš vieno molio. O be to, karo pradžioje Stalinas dar ir visa kaip padėjo Hitleriui. (V.Suvorovas knygoje "Ledlaužis" pateikia įrodymų, kad tai pats Stalinas ir padėjo Hitleriui pateikti į valdžią.

Rusija: Tu - nepataisomas fašistas. Tu ne ką geresnis už tuos hitlerininkus.

Kaimynė: aš ne fašistas. Aš tik noriu, kad pamatytum ir savo nusikaltimus.

Rusija: Buvo karas. Visko buvo. Tačiau mes jus išvadavome, o jūs dabar garbinate fašizmą.

Taip yra naudojama sena dar Stalino laikais puikiai išvystyta propagandinė taktika: juoda vadinti balta, balta pateikti už juoda, o visus nesutinkančius su šiais piktavališkais iškraipymais - pavadinti užkietėjusiais piktavaliais. Taip aukai yra indukuojama kaltė už padarytą nusikaltimą. Teisingumo siekis pateikiamas kaip aukos nenormalumo įrodymas, siekis sukuršinti. Sąžiningos pastangos atskleisti kaip buvo - kaip kova už melą, ketinimas apjuodinti geradarį išvaduotoją. Dar truputį - ir jau beveik būsime pasirengę patikėti, kad tai ne Rusija kankino savo kaimynes, o kaip tik priešingai.

Turime tai turėti omenyje, kai kalba Rusija. Kai viena pusė dialogo metu ieško tiesos, o kita pusė sąmoningai manipuliuoja, tiesos ieškančiajai pusei teks apgailestauti, kad įsivėlė į tokias "diskusijas". Taip kad Rusija ne tokia jau kvaila, kaip atrodo. Kvailiai būsime mes, jei patikėsime, kad jie patys nesupranta, ką daro.

Aurimas Guoga


width='120'

width='120'

width='120'